Tapus ES nare, Lietuvai atsivėrė didžiulės galimybės veikti viso 25 (nuo 2007 metų – 27) valstybes vienijančio bloko išorinius santykius. Akivaizdu, kad aktualiausi Lietuvai buvo ir yra procesai, vykstantys Rytuose. Apskritai, būtent dėl plėtros į Rytus, ES buvo priversta kurti naujus išorinių santykių mechanizmus, kuriais naudojantis būtų galima sistemiškai plėtoti santykius su naujomis ES kaimynėmis Rytų erdvėje.

Po ES plėtros stipriai suaktyvėjo bloko santykiai su Rusija, atsirado tokie išorinių santykių instrumentai kaip Europos kaimynystės politika (EKP) ar naujoji Rytų partnerystės iniciatyva, daug didesnę reikšmę ES darbotvarkėje įgavo energetinės problemos. Būtent ES-Rusijos santykiai, santykiai su Rytų kaimynystės valstybėmis bei ES energetinė politika tapo ir Lietuvos specializacijos sritimis. Būtent formuojant šias politikas buvo pasiūlyta ir „lietuviška“ jų viziją.

Lietuva buvo neretai kritikuojama tiek viduje, tiek ir iš šalies dėl tokios aktyvios ir principingos užsienio politikos ES kontekste. Tačiau dažnai tik dėl Lietuvos ir kitų kaimynių principingos pozicijos tam tikri klausimai ES viduje buvo pajudinami iš mirties taško.

Dažnai tik dėl Lietuvos ir kitų kaimynių principingos pozicijos tam tikri klausimai ES viduje buvo pajudinami iš mirties taško (...), tačiau ypač svarbu suvokti ES veikimo principus ir atrasti tą subtilią ribą tarp „šauklio“ ir „baltos varnos“ vaidmenų.

Rokas Grajauskas

Būtent Lietuva pirma pareiškė, jog ES nereikia dialogo su Rusija tik vardan pačio dialogo, o santykių su Rusija gilinimas turi būti susietas su struktūrinėmis šios šalies reformomis ir tarptautiniais įsipareigojimais, Lietuva suteikė postūmį bendrai energetikos politikai, skatino ES kurti naujus bendradarbiavimo mechanizmus su tokiomis valstybėmis kaip Gruzija ar Ukraina, kurie galėtų suteikti šioms šalims motyvaciją imtis rimtų politinių ir ekonominių reformų.

Akivaizdu, kad narystė ES labai reikšmingai padidina Lietuvos „struktūrinę galią“. Todėl turėtume pasinaudoti šiomis galimybėmis ir „europeizuoti“ sau aktualius klausimus bei dar labiau sustiprinti savo interesų atstovavimą bei lobizmą ES institucijose. Tai ypač pasakytina apie tas sritis, kuriose Lietuva yra jautri trečiųjų šalių spaudimui. Šiuo atžvilgiu prioritetine laikytina būtent energetikos politika dėl beveik absoliučios Lietuvos priklausomybės nuo Rusijos. Šioje srityje Lietuva turi būti suinteresuota stiprinti Europos Komisijos galias, kurios apribotų Rusijos galimybes besiremiant „skaldyk ir valdyk“ principu veikti per ES šalių sostines.

Be to, Lietuva neturėtų bijoti prisiimti ir tam tikro šauklio vaidmens. Turėdama kitokią istorinę patirtį bei pelningesnius energetinius kontraktus, Vakarų Europa kitaip vertina ir Rusijos veiksmus posovietinėje erdvėje. Dar daugiau – didžiųjų Vakarų Europos valstybių politikoje posovietinių valstybių atžvilgiu ypač stiprus „Rusija – pirmiausia“ principas. Todėl tokioms valstybėms kaip Gruzija ar Ukraina Lietuvos parama bei šioms šalims aktualių klausimų kėlimas į ES darbotvarkę yra gyvybiškai svarbūs.

Kita vertus, ypač svarbu suvokti ES veikimo principus ir atrasti tą subtilią ribą tarp „šauklio“ ir „baltos varnos“ vaidmenų. Dėl sudėtingos viršvalstybiškumo ir tarpvyriausybiškumo samplaikos bei trapių bendros užsienio politikos formavimo pagrindų, ES yra susiformavusi konsensuso kultūra, sprendimai priimami pasiekus bendrą valstybių narių sutarimą. Todėl perdėm emocingi vertinimai ar išsišokimai gali turėti priešingą efektą ir padaryti žalą Lietuvos įvaizdžiui ES partnerių akyse, o tai gali apsunkinti kitų Lietuvai svarbių klausimų sprendimą ES kontekste.

Vis dėlto, nereikia pamiršti, jog, tarkime, Europos centrinis bankas yra sukurtas Vokietijos centrinio banko pavyzdžiu, o bendroji ES žemės ūkio politika pirmiausia tarnauja Prancūzijos sektoriniams interesams. ES nuostatos ir taisyklės neatsiranda iš niekur, jas „europinėmis“ taisyklėmis paverčia tos pačios valstybės narės. Tad Lietuvai nereikia bijoti savo nacionalinių interesų paversti visai ES rūpimu klausimu. ES – visų pirma instrumentas, kurį Lietuvai būtina kuo geriau išnaudoti.

Taip pat negalime tikėtis, kad ES išspręs visas mūsų problemas už mus pačius. Privalome patys nuosekliai atlikti savo „namų darbus“. Tai geriausiai parodo Lietuvos energetinio saugumo problema. Šioje srityje Lietuva yra nuveikusi neleistinai mažai: vis dar esame absoliučiai priklausomi nuo rusiškų dujų, ne už ilgo būsime priklausomi ir nuo rusiškos elektros, o alternatyvų nesugebėjome sukurti beveik jokių. Tad apgalvotas veikimas ES institucijose turi būti tiesiogiai susijęs su gerai atliekamais „namų darbais“.