E.Vareikis. Kiaulių gripas - ne liga, o psichozė

Daugelis mūsų įpratę manyti, kad pasaulio raidą lemia karai ir didžiųjų valstybių politiniai sprendimai, G8 samitai ar slaptieji protokolai. Anaiptol.Istorija ne kartą įrodė, kad žmogus, net ir besijaučiantis pasaulio valdovu buvo ir tebėra stichijų bei gamtos kataklizmų auka.

Ištisas valstybes griovė žemės drebėjimai ir potvyniai, sausros ir uraganai, civilizacijas naikino epidemijos ir pandemijos.

Sunku patikėti, tačiau epidemijų ir pandemijų aukų skaičius kur kas didesnis visų pasaulinių karų aukas. XX amžiuje vien nuo raupų įvairiais paskaičiavimais galėjo mirti iki 300 milijonų žmonių. Apie 200 milijonų praeityje galėjo nusinešti kelios „juodosios mirties“ – maro - pandemijos.

Maras daugiau nei karai paveikė Europos istoriją. VI amžiuje Konstantinopolyje kilusi vadinamoji Justiniano maro epidemija (pagal tuometinio Rytų Romos imperatoriaus Justiniano vardą) ne šiaip sau nusišlavė 40 milijonų Europos ir Azijos gyventojų. Jis sužlugdė Bizantijos viltis atkurti visą Romos imperiją, susilpnino valstybė tiek, kad ji nebeatsispyrė arabų antpuoliams, gi Italija ilgiems šimtmečiams liko suskaldyta.

O Rytų Prūsijos gyventojų etninę sudėtį pakeitė ne kokia sėkminga germanizacijos politika, o kelios maro epidemijos, išnaikinusios vietinius gyventojus. Panašiai atsitiko ir Kuboje. XVI amžiuje tymai sunaikino du trečdalius vietinių gyventojų šioje saloje ir apie pusę indėnų populiacijos Centrinėje Amerikoje.

Espanjoloje (dabartinėje Haičio saloje) raupai XVI amžiaus pradžioje paliko mažiau nei 10 procentų vietinių gyventojų. Vadinamasis ispaniškasis gripas, siautęs 1918-20 metais, į kapus nuvarė no 50 iki 100 milijonų žmonių – daug daugiau nei žuvo karo mūšių laukuose.

Ne paslaptis, kad Afrikos atsilikimą lemia ne vien ekonomika, bet ir AIDS. Šios ligos aukų skaičius pasiekė 30 milijonų, daugiausiai pietinėse Afrikos valstybėse. AIDS „daro“ savo politiką – eliminuoja jaunus darbingus žmonės – perniek eina lavinimo ir profesinio rengimo programos, degraduoja bendruomenė. Bet statistika sako, kad AIDS nėra daugiausiai aukų nusinešanti liga. Dar daugiau jų pareikalauja maliarija – teoriškai nugalima, bet praktiškai vis dar lemianti ne tik sveikatos apsaugos, bet ir ūkio bei socialinę politiką. Sąrašą galima tęsti.

Šiame kontekste dabartinės paniką keliančios epidemijos atrodo juokingai. Neseniai visus išgąsdinęs SARS (ūmus kvėpavimo takų sindromas) surinko 775 aukas, o atmintinas paukščių gripas – 256. Tai visai nedaug, lyginant su aukščiau minėtais skaičiais, tačiau ir šios epidemijos radikalai paveikė net kelias politikos sritis.

Dabar turime kiaulių gripo pandemiją. O gal tik jos psichozę, nes iki realios pandemijos dar toli. Pirmasis ligos atvejis nustatytas Vera Cruz mieste Meksikoje šių metų kovo 9 dieną, pirmasis mirties atvejis – balandžio 13. Galiausiai balandžio pabaigoje nustatytas ligos sukėlėjas – H1N1 virusas, kuris, tiesa sakant, ne taip ir susijęs su kiaulėmis, tad verčiau vadintinas meksikietišku gripu. Šiandiena sergančių jau per 1000. Mirtinų atvejų kol kas žymiai mažiau nei baimės.

Amerikiečiai, regis, jau suprato kad epidemijos nėra vien sveikatos apsaugos problema. Oficialiai teigiama, kad tai nacionalinio saugumo problema. Psichozėmis galima lengvai manipuliuoti, ir, aišku, atsiras norinčių tai padaryti. Politikos scenaristai piešia vienas už kitą baisesnius scenarijus.

Visų pirma - blogos pranašystės Meksikai. Šalies likimas neatrodo kaip gražus vaizdelis. Narkotikų kartelių šalis, trečiojo pasaulio šalis, neturinti aiškios raidos strategijos, gyveno didele dalimi iš naftos giganto PEMEX, atnešdavusio 40 proc. biudžeto pajamų. Dabar be naftos kainų kritimo gavo dovanų dar ir epidemiją. Net ir be krizės BVP turėtų sumažėti bent 5 proc. Meksika gali tapti griūnančia valstybe, o tokia JAV pašonėje reikštų nemažus rūpesčius ir visai Amerikai.

Jei svarbiausiu politiniu reiškiniu laikysime ekonomiką, turėkime galvoje, kad ligos, ypač epideminės, kainuoja nepigiai. Paskaičiuota, kad vien JAV įprastas gripas kasmet padaro nuostolių už 10 milijardų dolerių (daugiau nei Lietuvos biudžetas). Pirmojo pasaulinio karo laikų ispaniškojo gripo žala vertinama 700 milijardų dolerių. Buvo laikas, kai 30 procentų dirbančių žmonių sirgo, o 2,5 procentai – mirė.

Tačiau ne šie nuostoliai svarbiausia. Pasaulio reakcija į ligas rodo tam tikrą visuomenės psichozę. Protingi XXI amžiaus individai, turintys profesijas, sąskaitas banke ir internetą, pasirodo, visai bejėgiai net ne prieš ligas – prieš gandus apie jas. Dar tiksliau kalbant, jie bijo neįprastų ligų. Nebijo susirgti plaučių uždegimu, nors nuo jo bent jau Lietuvoje mirštama dažniau nei nuo AIDS, panikuoja, dėl kokios nors kempinligės, nuo kurios mirti tikimybė apylygė nuliui, bijo genetiškai modifikuoto maisto, nors niekas neįrodė, kad tai nuodas.

Globalizacija turi ne vieną keistą savybę. Kiaulių gripo kontekste tenka pripažinti, kad laisvas prekių judėjimas, laisvas žmonių judėjimas yra tuo pačiu ir laisvas šešėlinio verslo, nusikaltėlių judėjimas, laisvas ir epidemijų plitimas. Žmogaus siekis pažinti atnešė ne vieną skaudžią pamoką. Žmogiški kontaktai buvo ir ligų pernešimas – atskirų rasių žmonės juk skirtingai atsparūs įvairioms ligoms.

Maras galėjo atkeliauti iš Kinijos su juodosiomis žiurkėmis laivuose. Vadinamasis Vakarų Nilo virusas į JAV tiesiogine prasme atskrido lėktuvu. Atskrido šio viruso nešiotojas uodas, atsitiktinai patekęs į lėktuvą.

JAV žurnalistas Andrew Nikforukas savo pranašiškoje knygoje „Pandemonium“ („Demonų panteonas“ - pavadinimas yra aliuzija į pragaro sostinę žinomiausioje XVII amžiaus anglų poeto Johno Miltono poemoje „Prarastasis rojus“) teigia, kad pandemijos privers mus kitaip žiūrėti į globalizaciją, į visuomenės ir visų gyvų būtybių evoliucijos tikslą. Suprasime, kad pasaulis, kurį kuriame yra visiškai nesaugus. Žmoniją gali pražudyti ir ne branduolinė konfrontacija. Nuo epidemijų gali neapsaugoti nei branduolinis ginklas, nei dideli pinigai.

Jei pinigai ir gali išgelbėti, tai tik supratus, kad jų reikia žymiai daugiau, nei šiandien manome. Mokėti reikia už gamtinės aplinkos išsaugojimą, klimato kaitą, įskaitant potvynius, sausras, žemės drebėjimus, oro,vandens, maisto kokybė, radiaciją, ozono skylę, epidemijas, civilizacijos ligas ir kt.

Daugiau kaip šimtmečio senumo romane „Pasaulių karas“ Herbertas Wellsas aprašytame marsiečių įsiveržime į žemę pamokančiai teigiama, kad marsiečiai, fiziškai stipresni už žemės gyventojus, buvo pakirsti ne ginklo jėga. Juos pražudė bakterijos, apie kurių buvimą marsiečiai net neįtarė.

O ką gi galim realiai nuveikti?

Jungtinių tautų generalinis sekretorius kviečia globaliam solidarumui, bet tai skamba kaip balsas tyruose. Tačiau yra ir optimistų, manančių, kad klimato kaitos ir epidemijų baubas gali tapti efektyvesniu Homo sapiens atstovus vienijančiu veiksniu nei globali rinka ar masinė kultūra.

Šiaip ar taip, masinė profilaktika geriau ir pigiau nei masinė psichozė. Ir žmonija pajus, kad nyksta rasizmai, antisemitizmai ir kitokie –izmai, ginčai dėl teritorijų, užutėkių, naftos laukų, karikatūrų ir pareiškimų. Gal tokio XXI amžiaus ir nusipelnėme?