Gyvename ne Islandijoje, kur neseniai premjere tapo rinkimus laimėjusios socialdemokratų partijos lyderė, atvira lesbietė Johanna Sigurdardottir, dėl savo jautrumo visų žmonių socialiniam teisingumui jau vadinama „Šventąja Joana“. Kol lietuviški Harviai Milkai dar negimė, tikėtis, kad Lietuvoje savo netradicinės orientacijos neslepiantys politikai gali patekti į valdžią yra naivu, tačiau tai dar nereiškia, kad homoseksualūs ir visi jiems draugiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai turėtų ramiai laukti, kol pagaliau Lietuvos politinėje padangėje nušvis vaivorykštė ir atsiras drąsuolių, aktyviai ginančių visų žmonių teises, lygybės, nediskriminavimo ir sekuliaros valstybės principus.
Paanalizavus greitai jau istorija tapsiančio Lietuvos Respublikos Prezidento J.E. Valdo Adamkaus ir besibaigiančios kadencijos Europos parlamentarų iš Lietuvos kai kuriuos politinius veiksmus (arba dažniausiai neveikimą) aiškėja principai, kurie galėtų padėti apsispręsti artėjančiuose rinkimuose.
Valdo Adamkaus (homo)seksualumo politika arba patogus liberalizmas
Prezidentas Valdas Adamkus ir jo efektyvi užsienio politika atvedusi Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO nusipelno didelės pagarbos, tačiau klausimas lieka atviras, ar šis prezidentas nuveikė ką nors gero Lietuvos žmonių įvairovės, jų pilietinių teisių ir socialinės gerovės labui? Homo-(bis-, trans-)seksualios orientacijos asmenys iki šiol yra bene vienintelė žmonių grupė nepriklausomoje Lietuvoje, kenčianti priespaudą, nes, kaip ir tarpukario žydai neonacių okupuotoje Lietuvoje, turi slėpti savo tapatybę, emigruoti arba ieškoti politinio prieglobsčio pažangesnių demokratijų šalyse. Ar ne prezidento prerogatyva įvardinti šias žmogaus teisių problemas ir pripažinti homofobijos, neapykantos mastus?
Peržiūrėjau visus iki šiol darytus V.Adamkaus metinius pranešimus, tačiau netgi tokios abstrakčios sąvokos kaip žmogaus teisės prezidento diskurse neaptikau. Ar tai rodo, kad šiai problemai Lietuvos prezidentas neskyrė daug dėmesio? Tad ar galime p. Adamkų laikyti žmonių (piliečių) prezidentu? Suprantami prezidento galių suvaržymai, tačiau ar moraliniu autoritetu laikomas šalies vadovas neturėtų garsiau kalbėti apie iki šiol mūsų šalyje egzistuojančią žmonių nelygybę ir diskriminaciją?
Tegul apie tai sprendžia būsimieji rinkėjai, tačiau aukščiausio rango politikai (bent jau po rinkimų) neturėtų bijoti pareikšti savo nuomonės visuomenei aktualiais (tarp jų seksualumo ir pagrindinių žmogaus laisvių) klausimais.
Kita vertus, kultūriniu liberalu save laikantis V.Adamkus keletą kartų „nepraleido progos patylėti“ ir viešai pareikšti savo homofobiškų nuostatų. Žurnalistų priremtas klausimų apie tos pačios lyties santuokas Lietuvoje pasisakė prieš. Nesakau, kad būtinai turėjo sutikti, tačiau praleista buvo ne viena proga pakalbėti apie teisėtos, tarptautinės bei nacionalinės teisių pripažintos seksualinės mažumos diskriminacijos problemas, tos pačios lyties šeimų partnerystę ir socialinę apsaugą, galų gale, apie homofobijos panaikinimo Lietuvoje galimybes.
Nuo tokio „liberalizmo“ a.a. Vytautas Kavolis turbūt grabe apsiverstų. Tylėjo prezidentas, kuomet valdžia su visomis teisėtvarką prižiūrinčiomis institucijomis uždraudė ne vieną tolerancijos akciją Vilniuje arba kuomet buvo užsipulti nekaltos pasakos apie du princus kūrėjai. Pritariant iškilaus Lietuvos psichiatro ir žmogaus teisių gynėjo Dainio Pūro nuomonei, kad didesnes problemas kelia ne pasakos vaikams, o „suaugusiųjų pasaulio prietarai, nemeilė sau ir kitiems, veidmainiškumas“, galima kelti klausimą, ar ne prezidento prerogatyva (jeigu Vyriausybė su ministru Rimantu Dagiu priešakyje nelabai suvokia, kur slypi problemos šaknys) pareikšti visuomenei, kad ne informacijos apie homoseksualumą ribojimo mums reikia, o politinės valios siekiant pakeisti Lietuvos visuomenės (visų pirma pačių politikų, švietimo sistemos ir ypač pedagogų) homofobines nuostatas.
Nesureagavo Valdas Adamkus ir į atvirą laišką, kuriuo į jį kreipėsi tarptautinės akademinės konferencijos „Homofobija ir homoseksualių žmonių socialinę atskirtis“ Lietuvoje dalyviai. Apie kokį pilietinės visuomenės ir valstybės dialogą tad mes kalbame?
Taigi, liberalu pasiskelbti lengva, tačiau laikytis liberalizmo principų, ypač žmogaus teisių srityje, nėra taip paprasta. Kada užgims lietuviškasis Barackas Obama, vertas Lietuvos prezidento posto ir aiškiai pasisakantis už visų žmonių lygybę ir įvairovę? Laikas parodys. Kaip teigė diplomatiškasis Petras Vaitiekūnas, turi pasikeisti kartos. Tačiau nieko neveikiant ilgai teks laukti. O gal pasisakyti prieš homofobiją arba kalbėti apie homo(seksualumą) Lietuvoje išdrįs tik kitataučiai politikai, nes gėjų ir lesbiečių (o taip pat transeksualių) žmonių teisių artikuliavimas mūsų visuomenėje dažnai prilyginimas tautos ir moralės griovimui?
Lietuvoje šiuo metu yra tik viena politikė, kuriai netrūksta pilietinės drąsos aiškiai pasisakyti už homoseksualų ir kitų mažumų teises. Tai tikroji socialdemokratė - profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė (beje, nepelnytai pačių socialdemokratų nugrūsta į rinkimų sąrašo apačias). Tačiau žmonės patys atsirinks, kaip ir per praėjusius rinkimus į Seimą. Tik palinkėčiau jai geriau pasilikti Lietuvos Seime, nes Marija Marijos žemėje labiau reikalinga. Kas bus tie tolerancijos šaukliai, jeigu visi donskiai pabėgs į Briuselį?
ES antidiskriminacijos politika ir politinis Lietuvos europarlamentarų chameleonizmas
Kaip mūsų rinkti europarlamentarai atstovavo visų žmonių, tarp jų ir homoseksualų, teisėms? Į šį klausimą galima atsakyti atlikus nedidelį eksperimentą ir pasitelktus Tarptautinės gėjų ir lesbiečių asociacijos (ILGA-Europe) neseniai paskelbtą 2004-2009 metų kadencijos Europos Parlamento (EP) narių balsavimo rezultatų santrauką dėl klausimų, kurie aktualūs lesbietėms, gėjams, biseksualiems ir transeksualiems žmonėms (LGBT). Šie rezultatai gali būti labai geras lakmuso popierėlis, aptariant Lietuvos EP narių tolerancijos mastelį, politinių dividendų kraitį, o tuo pačiu pasižiūrėti į homofobiškai arba tolerantiškai nusiteikusių būsimų EP narių ateities perspektyvas.
Buvusio EP sesijose buvo aptariami pagrindiniai šie septyni klausimai, susiję su LGBT žmonių teisėmis: 1) Rezoliucija dėl homofobijos Europoje (2006); 2) Rezoliucija dėl nediskriminavimo ir lygių galimybių visiems (Zdanokos ataskaita); 3) Rezoliucija dėl rasistinės ir homofobiškos prievartos Europoje (2006); 4) Rezoliucija dėl homofobijos Europoje (2007); 5) Rezoliucija dėl nediskriminavimo ir lygių galimybių progreso ES (2007); 6) Rezoliucija dėl fundamentinių teisių ES 2004-2008 (Catania ataskaita); ir 7) Rezoliucija dėl pasiūlymo Europos Tarybai apie lygių galimybių principų nepaisant religijos ar įsitikinimų, negalės, amžiaus ar seksualinės orientacijos, įgyvendinimo (Buitenweg ataskaita, 2009).
Iš jų svarbiausias sprendimas tikriausiai buvo paskutinysis, atveriantis kelią diskusijoms apie naujos nediskriminavimo direktyvos Europos Sąjungos šalyse būtinumą, išplečiantis nediskriminavimo principų ribas ir pagrindus ne tik darbo rinkoje, bet ir švietimo bei socialinės apsaugose srityse. Klausimas, kam reikalingos septynios EP rezoliucijos ir ko vertos EP rezoliucijos, jeigu realiai homofobijos situacija per pastaruosius penkerius metus (ypač Rytų) Europoje negerėja, bet prastėja? Apskritai, koks yra šios griozdiškos euromašinos sprendimų priėmimo efektyvumas?
Šie klausimai verti atskiro straipsnio, tačiau apsiribokime tik klausimu, kurie EP nariai iš Lietuvos spausdami balsavimo mygtukus parodė ne tik savo partinės priklausomybės ar frakcijos EP, bet ir savo asmeninį chameleoniškumą. Juk prisistatyti labai tolerantišku bei gerbiančiu demokratiją, žmogaus teises ir pataikauti heteronormatyvios, katalikiškos ir patriarchalinės daugumos heterodogmai - lengva, tačiau atsikratyti savo išankstinių nuostatų, religinių ar moralinių įsitikinimų - daug sunkiau.
Atsižvelgiant į minėtų balsavimų rezultatus, tolerantiškiausi homoseksualių žmonių atžvilgiu buvo (kaip ir bemaž visados) Lietuvos socialdemokratai (Socialistų frakcija EP) – Aloyzas Sakalas (balsai už- 7), Justas Vincas Paleckis (už – 6, susilaikė arba nedalyvavo -1), bei liberalių pažiūrų įvairioms politinėms jėgoms Lietuvoje priklausantys arba nepriklausomi kanditatai (Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija) – Ona Juknevičienė (už - 7), Eugenijus Gentvilas (už - 7), Margarita Starkevičiūtė (už - 5, susilaikė arba nedalyvavo - 2).
Neutraliais arba neapsisprendusiais galima būtų pavadinti kitus šios frakcijos narius – Šarūną Birutį, Danutę Budreikaitę, Arūną Degutį, Jolantą Dičkutę. Jų pozicijos dažnai prieštaringos (kartais balsuojama už, kartais prieš, kartais susilaikoma arba balsavime nedalyvaujama). Galiausiai, į didžiojo Lietuvos homofobo europarlamente titulą galėtų pretenduoti Lietuvos sąjūdžio (suprask ir demokratijos) patriarchu laikomas Vytautas Landsbergis. Visuose septyniuose balsavimuose didžiai gerbiamas profesorius minėtais klausimais balsavo prieš, nedalyvavo arba susilaikė, tuo būdu parodydamas, kad žmonių lygybė ir nediskriminavimo principai Europoje jam nerūpi.
Nedaug nuo profesoriaus atsilieka ir kita konservatorių partijos narė Laima Andrikienė (beje EP Žmogaus teisių pakomitečio narė) bei Sąjungos už tautų Europą frakcijos nariai Eugenijus Maldeikis ir Gintaras Didžiokas. Kita vertus, pirmasis lietuvių atstovavimas EP rodo, kad balsuojama dažnai neatsižvelgiant į partijų ar frakcijų ideologijas ir deklaruotus principus (neapsisprendusiųjų atvejis), bet taip, kaip verčia sąžinė ir pačių politikų vertybės, todėl renkantis kandidatus vertėtų pasitikrinti būsimų EP narių asmenines pažiūras ir nuostatas. Čia labai praverstų portalo manobalsas.lt testai (ypač klausimai iš socialinės politikos ir etikos sričių).
Būsimi rinkimai: už kurių užuolaidų balsuosim?
Prezidento Valdo Adamkaus (ne)lygybės politika arba greičiau jos nebuvimas ir pirmoji lietuvių EP patirtis balsuojant už lygybę ir įvairovę Europoje rodo, kad padėtis nėra tragiška ir teikianti vilčių, nes kairiųjų pažiūrų politikai (nepaisant Europinės lygybės politikos marginalų iš Lietuvos) nebijo balsuoti už LGBT žmonių teises. Tačiau situaciją labai blogina dabartinės valdžios Lietuvoje konservatyvi politika (ypač seksualumo ir seksualinių mažumų atžvilgiu), kuri galėtų būti apibūdinama kaip ultradešinysis ir šovinistinis heteroseksizmas.
Balsavimas atsižvelgiant tik į bandos (atsiprašau, daugumos) jausmą ir nesugebėjimas atskirti valstybės ir bažnyčios santykių (nors šiuo atskyrimu pagrįsta visa modernios europinės civilizacijos plėtra), atspindi ideologinį mūsų konservatyvosios dešinės politikų atsilikimą nuo europinių vertybių.
Nurimus kalboms apie kai kurių kandidatų į prezidento postą seksualinę orientaciją daug kas atsikvėpė, kad ši tema eskaluojama nebus, nes tai privatus politikų gyvenimas, kuris, kaip ir balsavimas prie urnų, uždengtas geltona, žalia arba raudona užuolaida (o kodėl ne rožine ar žydra?). Tačiau kaip bus su sąžine ar pasitikėjimu politikų, kurie arba meluoja arba slepia dalį tiesos?
Vertėtų prisiminti, kad dažniausiai patys aršiausi homofobai yra slapti homoseksualai (pvz., neseniai tragiškai žuvęs austrų neonacių lyderis J. Haideris), griežtai pasisakantys prieš gėjų teises, kurių politinis trapumas, dažnai užmaskuotas perdėtu pasitikėjimu savimi, gali pasiduoti politiniam šantažui ir pakenkti valstybės bei prezidento institucijos stabilumui.
Lietuvai reikia drąsių politikų, neabejojančių savo politinėmis ar dar kitokiomis orientacijomis ir aiškiai deklaruojančių savo principus bei tvirtai ginančių demokratijos, teisinės valstybės ir universalius žmogaus teisių pagrindus. Nes bailūs ir slapti homoseksualai, kurių knibždėte knibžda Lietuvos Seime (tame tarpe ir Žmogaus teisių komitete), teismuose, policijoje, mokyklose ir universitetuose, šiame visuotiniame heterofabrike galvoja tik apie savo kailį.
Užsisklendę savo slaptavietėse, jie sėdi savo minkštasuoliuose ir neramiai mosikuodami šiltomis šlepetėmis apautas kojas, pasyviai stebi kaip pažeidinėjamos žmogaus teisės. Taigi, vaivorykštės gerbėjai, ką pasirinksime? Spręsite už trispalvių, o gal rožinių užuolaidų.
Arnoldas Zdanevičius yra socialinių mokslų daktaras, docentas, dėsto Vytauto Didžiojo universitete.