Sunkokai įsibėgėjančios ir pakankamai destruktyvios rinkimų kampanijos naujienų srauto fone suintrigavo ir tokia žinia: ministrė Rasa Juknevičienė susitarė su latviais ir estais, kad nuo šiol gali kartu pirkti „itin brangią“ karinę techniką ir įrangą. Iškart užkariavo dėmesį: ką pirks? Kas ministrei būtų „itin brangu“? Gal kokį tanką ar naikintuvą pirkti planuojama? Kaip po to ir pasidalintų tokį žaislą tarpusavyje? Žiū, dar karą tarp Baltijos valstybių išprovokuos.
Taip apsisprendžiau balsuoti už tą kandidatą, kuris pasiūlys naikinti Lietuvos kariuomenę. Kol kas nė vienas kandidatas šia tema nieko naujo nepasakė. Įprastinės, neįpareigojančios frazės: reikia reformos, norime stiprios kariuomenės, ir t.t. Viską naikins, Seimą per pusę mažins, o Lietuvos resursus siurbiančią kariuomenę paliks kaip buvo.
Dažniausiai prisidengiama retoriniu figos lapeliu „tarptautiniai įsipareigojimai“ ir nebereikia paaiškinti nei kas kada ir kam įsipareigojo, nei kodėl. Kitaip nei kitos sritys, krašto apsauga mūsų šalyje yra lyg kokia šventa karvė, prie kurios negalima nei prisiliesti, nei reikalauti kokios naudos. O visai be reikalo. Nes, kitaip nei švietimas, socialinė ir sveikatos apsauga, mūsų kariuomenė neatlieka savo tiesioginės funkcijos, t.y. krašto neapsaugo.
Lietuva neturi priešų ir nesiruošia su kuo nors kariauti. Dėl istorinių ir politinių priežasčių labiausiai bijome Rusijos. Hipotetinis karas, kuris pateisina kariuomenei skiriamus visuomenės resursus, beveik visada yra karas su Rusija. Ir tas karas mums visada baigiasi labai liūdnai. Tereikia prisiminti žiniasklaidoje plačiai cituotus vyriausiojo Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vado žodžius, kad „pamišėliams Rusijoje suplanavus Lietuvos intervenciją, jie galėtų mus įveikti per keletą minučių.“ Tebūnie ne per keletą minučių, o per parą, ar net kelias paras. Niekam ne paslaptis, kad visa mūsų gynybos strategija yra priešintis tol, kol ateis pagalba iš NATO.
O ką NATO? Dažnai Lietuvoje būgštaujama, kad Rusijos puolimo atveju NATO mūsų negintų. NATO mutuoja ir po truputį tampa visai kita organizacija, nei ta, į kurią taip veržėmės ir vargais negalais patekome, tačiau bent jau kol kas tokie būgštavimai nepagrįsti. Bet dėl geografinių ir politinių priežasčių NATO tiesiog negali mūsų apsaugoti. Kol būtų parengtos NATO pajėgos, Lietuva jau seniai būtų okupuota ir NATO beliktų derėtis dėl paliaubų sąlygų. Juk net didžiausi optimistai nesitiki, kad Rusijai užpuolus Lietuvą, bus bombarduojama Maskva. Čia karas baigtųsi ir prasidėtų politika, ir galima teigti, kad abipusiais ekonominiais saitais su Rusija susirišusi Europos Sąjunga turėtų geresnes poveikio sąlygas nei NATO.
Kur kas stipresnį tarptautinį efektą turėtų neginkluotas, bet VISUOTINIS lietuvių protestas ir boikotas. Nereikia brangios karinės technikos, užtektų po vėliavą kiekvienam. Susirinkti visiems miestų aikštėse ir paskelbti tylos valandą, kad nuskambėtų visame pasaulyje. Nerimta? Geriau koks povandeninis laivas, kuriuo plauktume kartu su estais ir latviais? Betgi Lietuvą be ginklų jau gynėme, ir ne vieną kartą. Būtent taip buvo iškovota nepriklausomybė ir tik taip ją galėsime apginti.
Aišku, kad tikimybė, jog mus užpuls ir okupuos Rusija dabar yra artima nuliui. Net hipotetiškai sunku įsivaizduoti situaciją, kai Rusijai labiau apsimokėtų okupuoti Lietuvą, nei paprasčiausiai nusipirkti jos politikus ar reikiamus įstatymus. Energetinę nepriklausomybę juk jau beveik praradome, ir kuo toliau tuo blogiau. Įdomu, ar tas elektros kabelis, kurį „Leo LT“ vyrukai neva ties į Švediją, susikirs su Gazpromo vamzdžiu į Vokietiją, o jei taip, tai ar vienas kitam padės, ar trukdys? Ir daugybė tokių klausimų, nuo kurių priklauso realus Lietuvos valstybės saugumas ir į kuriuos Lietuvos kariuomenė nei atsako, nei gali atsakyti. Vietoj hipotetinio karo galima įsivaizduoti ir tai, kad jei rytoj būtų panaikinta kariuomenė, niekas to nė nepastebėtų.
Tikiuosi, kad nors kuris kandidatas pastebės ir tai, jog valstybė yra visų pirma kalbinis ir dvasinis fenomenas, tik vėliau apaugantis materialiais dalykais, tokiais kaip pasienio postai, policija bei kiti reikalingi ar nereikalingi atributai. Juk iš pradžių pasakoma „MES valdom šią žemę“ ir ta valia įtvirtinama rašyta raide, įforminama aukščiausiu įstatymu.
Deja, per pastarąjį dešimtmetį tas „mes“ tiek susitraukė, kad dabar jau nebelabai aišku, kas Lietuvoje iš tiesų valdo. Tai pagrindinė Lietuvos saugumo problema, kuri tik gilėja, kai karpomos lėšos švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos srityse, o tuo pačiu metu išlaidaujama karinei technikai.