Gana įprasta išvysti visus neabejotinai sukrėsiančios pramogos „pijarą” energingai gaminantį žmogų, kurį kažkada anksčiau („kitais laikais”) regėjai, tarkime, Antono Čechovo spektaklyje „Trys seserys”. Arba – Henriko Ibseno „Šmėklose“. Abiejų šių autorių atveju išankstiniais pažadais nesišvaistyta, mat satisfakcijos galimybė priklausė nuo to, kaip konkrečiai trupei sekasi dorotis su jų tekstais, taigi su mokėjimu jaukintis trukmę – tiek veikiantiesiems, tiek publikai.
Nors čia kalbama apie viešąją erdvę, rinkodaros specialistai dalykiškai patikslintų, jog – apie skirtingus jos segmentus. Kaip kad turbūt pagrįstai galima teigti skirtingose rinkose „dirbus“ Jose Ortegą y Gassetą ir Vincentą van Gogą. Pirmasis veikė aiškiai mažesnėje, mat 220 puslapiuose (1993 metų lietuviškas leidimas) išdėstytas jo „Masių maištas“ gal ir vizionieriškas, bet nūnai nelabai kam reikalingas. O štai V. van Gogo nusipjauta ausis yra nuostabus rinkodaros ėjimas – dailininko paveikslas „Daktaro Gaše portretas“ 1990-aisiais „Christie’s“ aukcione parduotas už 82,500,000 dolerių.
Bet laikas yra pinigai. Rinkodaros specialistai dalykiškai informuoja, jog sumažėjus pinigų kiekiui viešojoje medijų rinkoje žūtbūt siekiantys išlikti žaidėjai priversti kautis už mažesnius pinigus, taigi – gamindami prastesnį produktą. Kadangi šiuo atveju pinigai prilyginami vieninteliam įmanomam tikram gyvenimui, tai galų gale reiškia, jog prastėja mūsų gyvenimo turinys, nes jį, tą gyvenimo turinį, viešosios erdvės valdytojai jau anksčiau yra apdairiai pasiėmę sau, mat tai yra jų verslas. Taigi mažėjant investicijoms (krizė), vienintelis įmanomas tikras mūsų gyvenimas skursta.
Be to, turinį patogu pakeisti statistika, nes statistika veža visada. Mene besispecializuojančio ekonomikos profesoriaus Dono Tompsono knyga „Rykliai, prikimšti 12 milijonų JAV dolerių: įdomi šiuolaikinio meno ekonomika“ mus informuoja, jog tik vieno iš 200 žinomų menininkų darbai patenka į „Christie‘s“ ar „Sotheby‘s“ aukcionus. Tinkamą rinką pasirinkusiems klasikams (vėl prisimintinas V. van Gogas ir jo ausis) kiek paprasčiau - Rono Lauderio už 135 milijonus įsigytas Gustavo Klimto darbas „Adelės Bloch Bauer portretas I“ vertas tiek pat, kiek lėktuvas „Boeing 787 Dreamliner“, kuriame telpa 300 keleivių.
Be to, „(...) postmodernaus meno atstovai atvirai prisipažįsta, jog „dar vieno nulio pridėjimas prie kainos“ jiems teikia didžiulį pasitenkinimą (...) Šiuo metu pirmoji vieta atitenka Zigmundo Froido anūko Lučiano Freudo darbui „Mieganti pašalpų inspektorė“, kuris parduotas Romanui Abramovičiui už 17 milijonų svarų sterlingų.“ (iš – „Menas Verslui - BLOGas apie šiuolaikinį meną“). Kai pagalvoji, argi to neužtenka, kuomet kalbame apie meną? Jei jau literatūrologai (tokie kaip Fredricas Jamesonas ar jau velionis Edgaras Saidas) arba filosofai (Andrė Gluksmanas) eina į politologus.
Dėl daugelio priežasčių prasidėjusi ir, atrodo, besiplečianti turinio entropija – nebūtinai vien lietuviškas išradimas. Politika irgi yra viešosios rinkos dalis, rinkodaros rikiuojamas gyvenimas joje vis tiek nestokoja ironijos (tą patį dalyką galima vertinti ir kaip edukaciją, taigi – mokytis, mokytis...). Prancūzų dienraštis „Liberation” straipsnyje „Nicola Sarcozy pasijuto pasaulio valdovu” (04 16) cituoja Prancūzijos prezidentą, vienos parlamento darbo grupės posėdžio metu deputatams bei senatoriams pareiškusį, jog protas politikoje - dar ne viskas. Nors Amerikos prezidentas Barackas Obama ir labai protingas, tai dar nieko nereiškia. Tas pats tinka ir Europos Komisijos pirmininkui Jose Manueliui Barrosui ar Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Užtat jis pats per savo politinę karjerą ne kartą išlošęs prieš tuos, kurie buvo laikomi protingesniais. Arba – pažvelkite į Italijos premjerą Silvijų Berlusconį, juk jis buvo tris kartus perrinktas. Demokratijoje svarbiausia – būti perrinktam.
Prancūzų dienraštis ironizuoja, jog, nors posėdžiavo viso labo 24 parlamentarai, ponas N.Sarcozy kalbėjo taip, tarsi tai būtų televizijos transliacija ar mitingas. Jei dienraščio antraštę bei prancūzų prezidento samprotavimus apie protą šiuolaikiniame pasaulyje laikysime tam tikros ironijos pavyzdžiu, galima klausti maždaug taip: ar ironija galima palyginti nedidelėje sodietiškoje rinkoje? Čia veikiausiai derėtų išlyga, jog palyginti nedidelėje sodietiškoje rinkoje ginčas apie ironiją veikiausiai neturėtų pabaigos taip pat kaip iš tiesų ir neprasidėtų.
Taigi ar šioje rinkoje esama ironiško (arba dar kokio nors) turinio? Sunku pasakyti, veikiausiai dėl to paties: viešosios erdvės valdytojai saugodami savo verslą tiesiog privalo laikyti publiką bukesne, nei ši (tikėtina) yra. Kita vertus, kadangi dauguma viešosios erdvės projektų „tebesukama”, tai galbūt reiškia, jog publika tuos lūkesčius pateisina. Kad savanoje reglamentas veiktų be priekaištų, bet kuriuo atveju reikalingas abiejų pusių – rupšnojančiųjų bei iltinių dantų savininkų – pradinis procedūrinis susitarimas. De facto tai ir yra daugumą tenkinantis gyvenimo vidurkis.
Vidurkis valdė visada, visais laikais. Dieviškų, žvilgsnius dangop kreipiančių gotikinių katedrų statytojų vilkstinėse būdavo taip pat ir sekso paslaugas teikiančių moteriškių. Kuomet vienas dievobaimingas grafas pasišovė dirbti statyboje už dyką, Aukščiausiojo garbei, meistrai jį be problemų nustūmė nuo pastolių, mat trukdė bizniui.
Problema kam nors gali būti proporcijos (bet nebūtinai). Kuomet ir J. Ortegos y Gasseto bei A.Čechovo atstovaujamos „rinkos“ vis dėlto turėtų kažkiek galimybių. Bet čia jau minėta, jog dėl pinigų stygiaus neturime laiko trukmei. Todėl andai „Trijose seseryse“ regėtas personažas tave iš anksto labai labai primygtinai perspėja, jog po akimirkos tu pamatysi tokį dalyką!..
Atrodo, jog šiuo metu valdantis vidurkis yra maždaug toks, o asmeninis klausimas skamba banaliai: kas pačiam su galva, jei tas vidurkis netenkina? Ir logiškas kitas pasiteiravimas: ką šioje puikioje situacijoje daryti su nuosavu gyvenimu? Jei nelabai bijai vienatvės, pasitelkęs skaitymą, chuliganiškus interneto „mulus“ ar bent kabelines televizijas, šventę gali pasigaminti pats. Arba – be problemų emigruoti, visomis prasmėmis. Bet vėlgi, tai tėra paties privatus reikalas.