Ką reiškia, kai sakome, kad Bažnyčia, religija yra atskirta nuo valstybės?
Reikėtų skirti atskirumą ir atskirtumą. Lietuvoje nėra griežto valstybės ir Bažnyčios atskirtumo. Genezė siekia Sąjūdžio laikus, tuometinių Sąjūdžio lyderių poziciją. Lietuvos Konstitucijoje ir įstatymuose matome aiškią nuostatą dėl valstybės ir religijų bendradarbiavimą. Lietuvos valstybė yra pasakiusi, jog remia tradicines religijas. Valstybės paramos įvairioms iniciatyvoms – daug. Tai aiškiai liudija, kad griežto atskirtumo nėra.
Kokiose srityse valstybė ir religijos bendradarbiauja?
Kultūrinėje, socialinėje srityse, ten, kur reikalingas rūpestis žmogumi, kur valstybės ir konfesijų interesai sutampa. Pavyzdžiui, paveldo apsauga. Lietuvos religinių konfesijų rankose yra didelė dalis kultūrinio palikimo, todėl valstybė prisideda prie paveldo išsaugojimo. Kalbant apie katalikų bažnyčią, yra sudaryta sutartis su Šventuoju sostu, pagal kurią iš valstybės biudžeto yra skiriamos lėšos paveldo išsaugojimui, remontui, restauracijai. Valstybė finansuoja religijų dėstymą – pamokas mokykloje. Ne tik katalikų, bet visų konfesijų, kur susirenka reikiamas skaičius mokinių. Valstybė skiria lėšas socialiniams konfesijų projektams, kurie rūpinasi neįgaliaisiais, labdara, jaunimu. Šie projektai dalyvauja bendruose konkursuose ir gauna valstybės paramą, to Lietuvos įstatymai nedraudžia.
Priklauso nuo požiūrio į religijos vietą visuomenėje. Keisti nusistovėjusį valstybės ir religijų bendradarbiavimą reikėtų tokiu atveju, jei visas religinis gyvenimas vyktų privačiai. Dalis žmonių mano, kad religija yra absoliučiai privatus reikalas. Šiuo atveju kalbama apie neorganizuotą religiją. Tai yra kategoriško, labai griežto valstybės ir religijos atskyrimo šalininkai, iš esmės tai – 19 šimtmečio pozicija. Ji kyla iš įsitikinimo, kad religija yra nykstantis reiškinys, bet tikrovė to nepatvirtina, daugiau nei prieš du šimtmečius buvo kalbama, kad religija apmirs, bet ji neapmiršta. Žmonių religingumas įgyja įvairias formas, bet religijos traukimosi iš viešosios erdvės nesimato.
Priešingai, nuostatos į bendradarbiavimą stiprėja visoje Europoje. Net Prancūzija, kuri siekė kategoriško atskyrimo, keičia savo poziciją. Europos Komisijoje ir Europos Parlamente matome, kad ten vis labiau kalbama apie bendradarbiavimą. Jei Europos Sąjunga įsikūrimo pradžioje beveik neminėjo žodžio religija arba tikėjimas, tai dabar nuostatos keičiasi į siekį bendradarbiauti, pavyzdžiui, su Europos vyskupų konferencija.
Apskritai, kalbant apie pilietinę visuomenę, tai religijos viešumas ir religinių organizacijų, institucijų vieša veikla kaip visuomenės gyvenimo dalis yra tik pageidautinas reiškinys. Tai yra vienas iš pilietinės visuomenės buvimo būdų. Tikintieji žmonės vienijasi ne tik tam, kad jie kartu melstųsi. Negalima suvesti religijos tik į maldą. Tradicinės konfesijos religiją sieja su žmogaus aktyvumu politinėje ir socialinėje srityse, todėl religiniai susivienijimai ir įvairiausi vieši renginiai ir veiksmai yra visiškai suprantami.
Kaip vertinate Vyriausybės sprendimą skirti 300 tūkstančių litų paramą Taize jaunimo susitikimui Vilniuje organizuoti?
Vertinu kaip visiškai suprantamą ir teigiamą veiksmą. Taize renginys Vilniuje ir dalinis šio renginio finansavimas iš valstybinių lėšų buvo svarstomas dar Gedimino Kirkilo vadovautoje Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Vilniaus - Europos kultūros sostinės koordinavimo taryboje. Kai ši taryba susitiko su prezidentu Valdu Adamkumi bei visų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų atstovai. Prezidentas ragino religines bendruomenes joms įmanomom ir prieinamom formom jungtis į Lietuvos tūkstantmečio minėjimą. Daugelis religinių bendruomenių atsiliepė su iniciatyvomis – konferencijos, parodos, diskusijos, organizuojamos stačiatikių, liuteronų, evangelikų reformatų. O Vilniaus arkivyskupas, kardinolas Audrys Bačkis, dalyvavęs šitame susitikime iškėlė įdėją 2009 metais į Vilnių, kuris bus ir tūkstantmetį švenčiančios Lietuvos sostinė, ir Europos kultūros sostinė, pakviesti jaunimą į Taize susitikimą.
Reikia turėti omeny, kad Taize nėra konfesinis, bet ekumeninis susitikimas. Jis apima ne tik maldas, tai nėra uždaras religinis renginys. Tie, kurie kritikuoja Taize, galėtų pasidomėti, kaip susitikimas organizuojamas. Jis įtraukia didelį skaičių vietos gyventojų, sudaro jiems galimybę susitikti su atvykėliais, nes gyventojai yra kviečiami priimti savo namuose Taize jaunimą.
Išverčiant iš anglų kalbos, tai yra žolės šaknų sąjūdis, nes žmonės bendrauja ne per oficialius renginius, o tiesiai, pažįsta vienas kitą, sužino, koks gyvenimas čia ir dabar. Tai yra keitimasis patirtimi. Joks kitas renginys tūkstantmečio programos rėmuose neatves į Lietuvą tiek jaunimo iš aplinkinių valstybių. Organizatoriai orientuojasi į 5 tūkstančius dalyvių, bet kiek dar Lietuvos jaunimo bus įtraukta. Tik po renginio galėsime įvertinti. Pažiūrėkite, kokia renginio programa – kokios paskaitos, kokios temos. Tai didelis Lietuvos, jos kultūros, dvasinių tradicijų pristatymas. Taip pat tai – įvairiapusis jaunimo ugdymas.
Todėl jau 2007-2008 metais finansavimo klausimas buvo svarstytas ir jam buvo pritarta. Lėšų skyrimas nėra jokia naujovė.
Ar užteko kardinolo prašymo paramai gauti?
Ne, tai nebuvo kažkoks po stalu pakištas prašymas. Tai buvo viešai diskutuojama.
Prezidentas, kviesdamas religines bendrijas įsijungti į Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą, pabrėžė, kad Lietuvos istorija yra neatskiriama nuo religinio gyvenimo. Tas pats vardo paminėjimas 1009-aisiais yra krikščionių misijonieriaus kelias į Lietuvą, pastanga Lietuvą pakrikštyti. Mindaugo karūnacija, kurią Lietuva iškilmingai mini, tai yra Lietuvos krikštas. Lygiai taip pat turėtume prisiminti ir privilegijas judėjų religijai – žydams ir karaimams, - kurios atvedė į Lietuvą šių bendruomenių buvimą.
Lietuvos istorija nėra sekuliari, niekada nebuvo. Kai bandoma išpreparuoti religinį dėmenį, išstumti jį į pakraštį, atima iš Lietuvos dalį jos istorijos. Ne tik per politinius saitus, bet ypač per religinius saitus Lietuva yra susijusi su pasauliu ir Europa, su universaliais procesais. Ir ne tik turint omenyje religinę įvairovę Lietuvoje. Tie, kurie norėtų religinį gyvenimą uždaryti į mažą tamsų kambarėlį, faktiškai neigtume savo tapatybę. Religinė dimensija šių metų renginiuose yra visiškai suprantama.
Oponentams pasiūlyčiau pažiūrėti kitų Europos kultūros sostinių programas. Pernai Liverpulyje buvo projektų, pateiktų ir koordinuotų Anglijos bažnyčios, vadinamų anglikonų, ir katalikų bažnyčios, nes nemažą gyventojų dalį Liverpulyje sudaro katalikai. Stengiamasi apimti visą visuomenę, nepalikti jos dalies, beje ne tokios mažos, už vieno ar kito proceso ar renginio ribų.
Kaip vertinate tai, kad parama renginiui skiriama sunkiu ekonominiu laikotarpiu?
Taize susitikimas yra didelis, Lietuvai labai naudingas projektas. Reikėtų pažiūrėti į kofinansavimą, tai yra Bažnyčios indėlį organizuojant šį renginį. Taip pat šį renginį remia būrys Lietuvos gyventojų, kurie įsipareigojo tris dienas, kol vyks renginys, priimti jaunimą į savo namus, duoti jiems nakvynę, pusryčius, pietus sekmadienį. Žmonės savomis lėšomis padengia svarbią dalį renginio organizavimo išlaidų. Valstybė finansuoja renginius, kurie gauna kofinansavimą. Šiuo atveju kofinansavimas yra ypatingai socialus ir socialinis. Reikėtų paskaičiuoti, kiek kainuotų apnakvyndinti ir pamaitinti per 5 tūkstančius žmonių.