Klausimas iš tiesų prilygsta antikiniam ginčui apie deivių grožį. Jis taip ir liko neišspręstas. Nepadėjo net Trojos karas. Beje ir šiandien vyrų paklausus apie moterų grožį, juos gelbsti tik diplomatija. Vyrų laimei, moterų galimybės priimti komplimentus yra begalinės.
Lietuviškas ginčas apie gerai besimokantį pilietį ir jo garbei sunokintą valstybinį aukso obuolį (nemokamą mokslą) yra kur kas sunkesnis. Tai lemia ir obuolių (valstybės lėšų) stoka ir negailestingi obuoliautojų (arba gerai besimokančiųjų) atrankos reikalavimai. Konstitucinis teismas, kažkada pavedęs Seimui nustatyti gerai besimokančio piliečio standartą, įstatymų leidėjui pakišo neeilinį darbą.
Tiksliųjų mokslų srityje subjektyviam studento žinių vertinimui pagalbos ranką dar ištiesia objektyvūs dėsniai, formulės ar aksiomos. Deja, socialinių mokslų granitą kremtančio žmogaus žinių vertinimas iš esmės priklauso tik nuo argumentavimo. Ir ypač nuo to, ar jo argumentus priims akademinio luomo atstovas. O už jo tūno Konstitucijos sfinksas su tuo pačiu nemirtingu klausimu: “kas yra gerai besimokantis pilietis?”
Žinių ar pažymių (Ba(a)lo) visuomenė?
Ilgainiui Ba(a)las tapo Konstitucijos sfinkso įrankiu, negailestingai siautėjančiu studentijos tarpe. Akademinių fariziejų rankose čežantys Ba(a)lų lapeliai susitepė gerai mokytis siekiančių piliečių prakaito, ašarų, kvepalų ir pinigų skoniais.
Gandas apie naują gerai besimokančiųjų piliečių dievą greitai pasiekė ir moksleivių ausis. Ba(a)las, ba(a)las, ba(a)las – štai žodis, įsiviešpatavęs galvose tų, kurie savo gyvenimo kelią ėjo nuo valstybinių egzaminų švietimo skyriuose iki baigiamųjų egzaminų universitetų auditorijose.
Apibendrinant ironiškąją šio pasisakymo dalį tenka pažymėti, jog per keliolika metų tapome ne žinių, o pažymių arba tiesiog Ba(a)lo visuomene. Gerai besimokančiojo piliečio paieškos baigėsi Ba(a)lo triumfu prieš protą, sisteminį mąstymą ir kūrybingumo skatinimą. Entuziazmas dėl pažymio nustelbė daugelio jaunimo poreikius siekti ko nors daugiau.
Ar mes tebenorime toliau suktis pažymiais dekoruotoje gerai besimokančiųjų piliečių karuselėje? To klausiu visų, susijusių su studijomis ir mokslu. Ar naujoji reforma atras patikimesnius būdus pažinti tuos gerai besimokančius piliečius, kurie nusipelno valstybės malonės?
Netikiu, nepriklausomai nuo to, kas bebūtų reformos autorius ar jos kritikai. Reformos problema gali būti įveikta tik tuo atveju, jei mes sugebėsime atmesti patį Konstitucijos sfinkso klausimą.
Taigi, aš prieštarauju Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsniui.
Konstitucinės problemos
Išreiškęs tokią mintį, populiarumo ar palankumo tikriausiai neįgysiu. Tačiau kam nors įtikti ir nesistengiu. Mano pasisakymo tikslas – kalbėti apie realius ir esminius mokslo ir studijų reformos sprendimus. Jie glūdi apsisprendime dėl Konstitucijos 41 straipsnio nuostatų.
Šis straipsnis, garantuojantis nemokamą mokslą gerai besimokančiam piliečiui, yra ne tik teisinė, tačiau ir socialinė bei programinė nuostata. Akivaizdu, jog valstybės švietimo įstaigų didžiausias tikslas yra siekti, jog visi savo metu būtume gerai besimokantys.
Valstybė pagal Konstituciją atitinkamai įsipareigoja ne tik siekti visų besimokančiųjų pažangumo, tačiau ir padengti jų mokymosi išlaidas. Bet koks valstybės mėginimas siaurinti tokį konstitucinį tikslą būtų neleistinas. Taigi Konstitucijos 41 straipsnis nustato valstybės uždavinį – siekti nemokamo aukštojo mokslo visiems.
O dabar prisiminkime 1992-uosius ir to laiko aukštojo mokslo realybę. Tada juk turėjome nemokamą mokslą, stipendijas, bendrabučius. Aukštojo mokslo ateitį įsivaizdavome ir Konstitucijoje įtvirtinome vis dar priklausomi nuo praeities patyrimo. Todėl neįstengę iš karto atmesti nemokamo aukštojo mokslo idėjos, visuomenę apakinome valstybės garantijomis “gerai besimokantiems piliečiams”.
Jeigu dar netikime savo 1992 m. Konstitucijos 41 straipsnio vingrybėmis, susipažinkime su kitų Europos šalių konstitucijų nuostatomis apie aukštąjį mokslą. Jose nieko panašaus į “gerai besimokančių piliečių teisę į nemokamą mokslą” nerasime.
Graikijos, Rumunijos konstitucijos garantuoja nemokamas visų švietimo įstaigų paslaugas visiems piliečiams. Maltos, Suomijos, Italijos konstitucijos laiduoja nemokamą aukštąjį mokslą gabiems, tačiau neturtingiems piliečiams. Likusių Europos šalių konstitucines nuostatas apie universitetines studijas iš esmės atspindi ir mūsų vartojamas posakis: “Aukštasis mokslas – neprivalomas”.
Kitaip tariant, mūsų konstitucinė nuostata apie “gerai besimokančius piliečius” išskirtinė ne tik tarp Baltijos valstybių, tačiau ir visoje Europoje. Išvados galimos dvi – arba Europoje “gerai besimokančių piliečių” nėra, arba mes savo Konstitucijoje sugalvojome tokį aukštojo mokslo skatinimo modelį, iki kurio kitos tautos dar intelektualiai nepribrendo.
Jeigu Jūs nuoširdžiai tikite bent viena iš šių išvadų, vadinasi mano abejonės mokslo ir studijų reforma yra nepagrįstos. Priešingu atveju, reformą turime pradėti nuo konstitucinių teiginių apie aukštąjį mokslą peržiūrėjimo. Valstybė gali ir turi remti aukštojo mokslo studijas. Tačiau toks įsipareigojimas turi būti grindžiamas aiškiais reikalavimais.
* Balas – pažymys, Baalas – semitų, asirų stabmeldystės simbolis.