Žinomas lietuvių katalikų filosofas Juozas Girnius knygoje „Žmogus be Dievo“ detaliai analizuojantis įvairias ateizmo sroves savo knygą užbaigia skyrių „Krikščioniškoji atsakomybė“ - labai aiškia išvada: „Kaltės dėl ateizmo išplitimo tenka ieškoti ne filosofijoj ar kitose abstraktybėse, o savyje pačiuose, krikščionyse“. Todėl neretai pasigirstantys svarstymai, kad dabartinę sekuliarizaciją Europoje pagimdė Prancūzijos revoliucija, Švietimo amžius, komunizmas ar dar kas nors yra vengimas tikrosios atsakomybės ir šio reiškinio priežasčių ieškojimas jau pasekmėse.
Ieškoti krikščionybės jos ištakose
Galime manyti, kad Viduramžiai buvo labai religingi, bet šis prietaringas tikėjimas rėmėsi tik išorinėmis praktikomis, neretai tos tikrosios krikščionybės būdavo visai sunkiai berandama. Net daug kam krikščionybės įvedimas Lietuvoje asocijuojasi su prievarta, kryžiaus karais, tačiau autentiškosios krikščionybės tenka ieškoti jos ištakose, ypač pirmuosiuose šimtmečiuose, kai Jėzaus paskelbta žinia apie Dievo karalystę dar nebuvo niekur tapusi valstybinė religija, bet plito stulbinančiais tempais. Evangelijos (gerosios naujienos) žinia įsišaknijo visuomenėje dėl jos įkvepiančio pobūdžio, o ne politinių galių.
Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis susijęs su taikios Evangelijos žinios nešimu mūsų kraštui. Neveltui šiuos metus Lietuvos vyskupai paskelbė Jubiliejiniais Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais, tad reikia naujai atrasti krikščionybę bei prisiimti atsakomybę už tai, kur ji buvo paversta tik krikščionybės karikatūra.
Noras išlaikyti viduramžiškas tradicijas, mąstymo klišes - iškilus naujųjų laikų iššūkiams ir į juos neatsakant - padėjo ir pačią krikščionybę padaryti vis labiau nepatrauklią. Apie tai J. Girnius taip rašo: „Kai krikščionys nesuvokia naujai iškilusių gyvenimo rūpesčių, tai kiti ima juos spręsti. O kai krikščionys pradeda priešintis tiems sprendimams neskirdami, ką galima priimti ir ką tenka atmesti, neišvengiamai jie savo ruožtu sukelia priešiškumą ir pačiai krikščionybei. Naujųjų amžių istorijoj yra daug tokių atvejų. Šie atvejai labai daug lėmė netikėjimo išplitimui ir suteikė ateizmui ugnies“.
Kokia Europa bus po šimto metų?
Dabar vargiai Europa bevadintina krikščioniška. Ir nemanau, kad jos sekuliarizacija kažkokia didelė pažanga. Greičiausiai tai veda į visišką jos susinaikinimą. Labai mažas gimstamumas, didelė imigracija iš musulmoniškų šalių po kelių dešimtmečių visiškai pakeis senosios Europos veidą. Tada gal likusieji senieji europiečiai dar atsibus ir supras, ką reiškia išduoti savo krikščioniškas šaknis? Bet ar jau nebus po laiko?
O vis dėlto nereikia ieškoti kaltų dėl tokios situacijos kažkur kitur, o savyje, kritiškai žvelgti į krikščionybės išraiškas bei iškraipas, kad pasirodytų jos labai vertinga esmė, nekintantis turinys. Reikia nuoširdžiai pripažinti, kad dėl ateizmo paplitimo, sekuliarizacijos esame kalti tik patys, kad nesugebėjome krikščioniškai gyventi ir šiuolaikiškai Jėzaus žinią pristatyti mūsų laikų žmonėms, o neretai brukome tik teologines klišes. Tad pabaigai kiek šmaikštesnis Šventojo Rašo vertėjo ir originalaus teologo kun. Česlovo Kavaliausko kritiškas žvilgsnis:
Baladė apie dogmatiką
Galiu pakęsti šaltį ir pabadaut galiu, -
Tik negaliu pakelti dogmatiko kalbų.
Nemoka pataisyti nė laikrodžio pigaus,
0 imasi svarstyti septintojo dangaus!
Išnyksta pievų gėlės, nebėr gyvų žmonių –
Tiktai vaškinės lėlės, paragrafai dausų.
Dogmatiniai skeletai ir kaulai atskiri,
Nerasi žmogui vietos šitų meistrų šaly!
Šventi meistrai įširdę, ir nebandyk ramint
Išnarstę gyvą širdį - nemoka atgaivint!
Jie taiso Dievo žodį analizės šviesoj
Ir jaučias nepatogiai tikrovėj paprastoj.
-Ir kam gi Jis kalbėjo parabolėm žaliom?
-Ir kam gi Jis žavėjos lelijom paprastom?
-Ir menkas kviečio grūdas, ir žvirbliai paprasti;
-Ir baisiai tikrą š... pas Matą rast gali!
Dogmatikas supyko ir mirksi akimis, -
Ir kam tos gyvos mintys, ir kam gyva širdis?
Juk tokios gilios knygos ir logika gili
Šitoj žiemos ramybėj, šitam pelių rūsy.
Deja, baladės galas ir liūdnas, ir graudus:
Aplankė sykį pelės dogmatiko namus.
Sugraužė dešimt tomų sistemos įstabios, -
Ir vargšas nebežino nei galo, nei pradžios...