Vadinamosios vertybinės Lietuvos užsienio politikos, kurios esminis konstruktas šiuo metu yra veikimas drauge su Lenkija,- tokios politikos aistra yra tokia stipri, kad ji net kai kuriuos istorikus paskatina koreguoti pačią šių tautų ir valstybių santykių istoriją. Novatoriška save vadinanti (nors tokia ji nėra) šių santykių aiškinimo ir vertinimo pakraipa imasi, kaip ji sako, išsklaidyti senus lietuvių istorinės sąmonės mitus apie negatyvų lenkų vaidmenį mūsų istorijoje.
Lenkija geopolitiškai buvusi vienintelis Lietuvos langas į civilizaciją, ji buvusi Lietuvos mokytoja. Mūsų kelias į nepriklausomybę buvęs bendras, šioje kovoje mes rėmėmės vieni kitų jėgomis. O dramatiški mūsų savitarpio konfliktai, tarpukaryje priėję iki tragiškos kulminacijos,- visa tai tik apmaudžios klaidos. Jaunalietuviai klydo kovai dėl lietuvių kalbos suteikę antilenkišką kryptį, senalietuviai klydo tą kalbą užmiršę, lenkai klydo siekdami unitarinės valstybės. J.Pilsudskis buvęs Lietuvai tik gero troškęs jos patriotas, tikras žemaitis, L.Želigovskis – suklydęs senalietuvių karvedys, bet anaiptol ne okupantas, ir t.t. Šitokia nuo klaidų, taigi ir nuo nesutarimų bei konfliktų išvalyta istorija išties yra labai graži, ir tik gailestis ima, kad ji tėra virtuali.
Kas nežino, kad reali šių valstybių santykių istorija, deja, nėra tokia graži. Ji beveik visa susideda iš anų „klaidų“. Ir ta laiminga atomazga, Lietuvos nepriklausomybė, kurią klaidas ištaisę (gaila, kiek pavėluotai) šios istorijos novatoriai nuskina kaip prinokusį abiejų tautų brolybės vaisių, realioje istorijoje buvo sunkiai atsikariauta pačių jos kūrėjų.
Vilniaus kraštas šiuo atžvilgiu pavėlavo, tad į nepriklausomybę jį jau vedė senlietuvių karvedys L.Želigovskis ir žemaitis J.Pilsudskis, tiesa, vedė į nepriklausomybę nuo Lietuvos. Tačiau jeigu skirtumas tarp etninės ir politinės tautos sąmoningai ar nesąmoningai nutrinamas, tai ši aplinkybė jau nustoja buvusi svarbi. Šiaip ar taip, Lietuvos vardo išlikimui ji nebūtų pakenkusi.
Prieraišumo klystkeliai
Aišku, istoriją reikia palikti istorikams. Tai, kuo šiuo atveju reikėtų suabejoti, yra būtent „vertybės“, kurios gali būti ir būna skirtingos. Dėl jų (kaip ir dėl skonio) beprasmiška ginčytis, bet jų skirtumus galima fiksuoti. Vertybė, be abejo, nėra nei tiesa, kurią būtų galima nešališku stebėjimu ar moksliniais tyrinėjimais pagrįsti, ji nėra nei priemonė tam ar kitam tikslui, kurią būtų galima matuoti jos efektyvumu. Vertybės – tai veikiau patys veikimo tikslai ir pati jo prasmė, kurie yra savaime suprantama, tolesnio pagrindimo nereikalaujanti prielaida.
Taigi, kalbant apie Lietuvą kaip savarankišką tarptautinės bendrijos subjektą ir apie jos užsienio politiką, pagrindinis vertybinis klausimas anaiptol nėra tas, kuris dar ir dabar taip akcentuojamas: su kuo mes (Lietuva) turime veikti kartu? Dėl tų didžiulių kliūčių, su kuriomis susidūrė Lietuvos tautinės ir politinės egzistencijos tapsmas, šis klausimas lietuvių sąmonėje įsitvirtino vos ne kaip pats svarbiausias.
Lietuva turėdavo labiau prisišlieti (ar būdavo prišliejama) prie kurio nors vieno kaimyno, kad galėtų atsispirti prieš kitą. Ji norėjo būti nuo kitų „atskirai“, bet nuolatos buvo verčiama su kuriuo nors iš kaimynų būti „kartu“. Tas pat pasakytina ir apie įvairius garsius mūsų kultūros ir politikos veikėjus. Lietuvai dramatiškomis dienomis jie paprastai jausdavo didesnę simpatiją kuriam nors vienam jos kaimynui ir antipatiją kuriam nors kitam, ir šiuose savo prieraišumuose paprastai pasirodydavo suklydę. (Ar nėra šiuo atžvilgiu, pavyzdžiui, labai išraiškūs asmeniniai likimai garsių mūsų politinių veikėjų K.Škirpos ir A.Voldemaro, kurie sulydo ne savo antipatijose, o savo simpatijose ir buvo už tai nubausti.)
Būtent tokiais įvairiais ir skirtingais politinės orientacijos pasirinkimais buvo tikrinami ir vertinami valstybinės veiklos efektyvumas ir galimybės. Tačiau tokie pasirinkimai visada likdavo kažkiek problemiški, ir tas problematiškumas nejučiomis užgoždavo (o ir dabar kai kada užgožia) šiuo atveju lietuviams vienintelę tikrą ir prioritetinę vertybę – jų tautinės kultūros politinį įtvirtinimą, jos apsaugojimą ir stiprinimą.
Slaviškų įtakų lauke
Tokią tendenciją, matyt, pirmiausia lėmė šių kaimyninių šalių anksčiau minėti tautinių charakterių skirtumai. Šiaip ar taip, ir tarpukario metais, ir mūsų dienomis šių tautų sąlytis net ir istorikų vertinamas beveik alternatyviai: vieni iš jų akcentuoja bendrą šių tautų politinės laisvės kovą, o kiti lietuviškosios bajorijos nutautėjime (ypač kalbos praradime) įžvelgė didžiausią pavojų tautinei ir politinei Lietuvos gyvybei.
Ypač dažnas ir mėgiamas yra vienas dabartinę mūsų geopolitinę orientaciją turįs pagrįsti argumentas: Lietuvai buvo ir yra reikalinga politinė sąjunga su Lenkija, nes tik ji yra galimybė priešintis iš Rusijos kylančioms grėsmėms. Tačiau juk toks pagrindimas kai kada būdavo ir apverčiamas. Lietuva čia turi reikalą su dviem slaviškos kultūros šalimis ir pirmenybės teikimas kuriai nors vienai iš jų priklausė ir priklauso nuo daugybės konkrečių istorinių sąlygų ir aplinkybių.
Prieštaraudamas prieš kitų valstybių mėginimus kištis į 1831 m. sukilimo reikalus, A.Puškinas viename iš savo eilėraščių deklaravo, kad šis sukilimas - „tai slavų savitarpio ginčas, naminis, senas ginčas...“ Bet ar ne iš šitokio pat taško į šį sukilimą pasižiūrėjo ir vienas iš Lietuvos tautinio atgimimo pradininkų S.Daukantas savo šmaikščiu sakiniu: „Ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Be abejo, lietuvių situacija tokiuose įvykiuose buvo sunki, jų pasirinkimas dramatiškas, tačiau, šiaip ar taip, jis nebuvo iš anksto vienareikšmiškai apibrėžtas.
Taigi, ar iš tikrųjų Lietuvos valstybės likimas priklausė nuo kategoriško ir ilgalaikio jos prielankumo vienam iš dviejų jos slaviškųjų kaimynų? Vargu ar atsakymas čia gali būti teigiamas. Abu ilgalaikę sąjungą galutinai įtvirtinę pasirinkimai Lietuvos valstybingumui galiausiai būtų buvę pražūtingi. Karti lietuvių dalia – nuolatos manevruoti šiame slaviškųjų įtakų lauke, ir jie kai kada instinktyviai, o kai kada ir visai sąmoningai tai darė. Lenkijai jos išsivadavimo kovose Lietuva buvo natūralus sąjungininkas, kuris nekėlė jokios grėsmės jos politiniams siekiams. Rusija savo ruožtu įvairiomis nuolaidomis ir vilionėmis nuolatos siekdavo įtraukti Lietuvą savo pusėje į konfliktus su nepaklusniuoju jos giminaičiu. Socialiai reikšmingų Lietuvai reformų yra įvykdęs net Muravjovas korikas.
Tačiau novatoriškieji istorikai net Vilniaus grąžinimą Lietuvai laiko morališkai ydingu, nes čia nebuvo apsieita be bolševikų rankos. Bet, tiesą sakant, savo sostinę lietuviai galiausiai turėjo atsikovoti patys, nes po ano Vilniaus grąžinimo jie dar turėjo susigrąžinti Lietuvą. Ir vargu, ar už tokį Vilniaus sugrįžimą lietuviai, kaip jiems siūloma, turėtų atsiprašinėti lenkų, iš kurių, jeigu ne pasaulinio karo sukelti Europos politiniai sukrėtimai, Vilnius Lietuvai nebūtų grįžęs.
Ir apskritai tokia Lietuvos istorija, kurioje ištaisomos praeityje buvusios „klaidos“ ir kurioje dorieji ir nedorieji kaimynai sustatomi į jiems deramas pastovias vietas, kartu nustatant, kas kam turi būti dėkingas ir kas ką turi atsiprašyti,- tokia istorija jau yra labai specifiškas žanras. Anksčiau minėtą lietuvių išsaugotą psichologinį didelės valstybės kompleksą čia dar papildomo nevisavertiškumo kompleksas.
Trūksta aiškių vertybių
Mums reikia patikimų draugų ir bendrų priešų. Mūsų politikai greitai pakyla į tokias aukštumas, iš kurių mūsų pačių kasdieniški reikalai jau atrodo tokie menki, kad neverti didesnio dėmesio. Tai, matyt, ir yra svarbiausia priežastis, dėl kurios pats pragmatiškos politikos įvardijimas šiems politikams kelia alergiją. Kai kuri nors didžioji valstybė vadovaujasi savo interesais, tai tokia politika yra pragmatiška, o kai mes puolame vadovautis pirmiausia kurios nors kitos valstybės interesais, tai tokia politika, žinoma, yra „vertybinė“.
Taigi apie šią „vertybinę“ politiką (žinoma, tik kaip apie tam tikrą jos tendenciją) galima pasakyti, kad būtent aiškių vertybių jai ir trūksta. Ji dar nepajėgia būti normaliai pragmatiška, valstybė dar nėra susikoncentravusi kaip vientisas, save, savo interesus ir tikslus įsisąmoninęs, save kaip visą bendruomenę sugebantis išreikšti ir apginti subjektas. Todėl politikai linkę savo veikloje orientuotis daugiausia į kitų valstybių interesus, vienoms iš jų pritarti ar net pataikauti, kitas smerkti „iš principo“.
Tokia politika yra dar nevisai suradusi pati save, todėl ji ir puola deklaruoti savo „vertybes“. Normali, save jau suradusi užsienio politika yra vertybiška savaime, bet apie savo vertybes ji nešneka. Pats terminas „vertybinė politika“ yra tai, kas logikoje vadinama contradictio in subjecto. Vienintelis įmanomas tokio tautologinio apibrėžimo paaiškinimas yra tas, kad po juo mėginami paslėpti mūsų užsienio politiką kankinantys psichologiniai kompleksai, kad ji dar nepajėgia savęs adekvačiai suvokti. Pavyzdžiui, kas negerbia dorų žmonių, bet ar nekelia įtarimo tie, kurie visą laiką kalba apie savo dorybes ir teikia nurodymus, kaip turėtų elgtis kiti.
Kai stokojama savigarbos
Trumpam grįžtant prie mūsų valstybės santykio su jos pietiniu kaimynu būtina akcentuoti, kad mūsų užsienio politika tikrai neturi būti antilenkiška. Bet šiuo atveju mes juk kalbame ne apie Lenkijos, o apie Lietuvos užsienio politiką, todėl dar labiau akcentuotina, kad pastaroji turėtų būti pirmiausia prolietuviška. Nes jeigu ji praranda šią savo šerdį, ji darosi vargana, ji tiesiog stokoja savigarbos.
Gana akivaizdi tokios stokos apraiška yra kad ir ta jau išgarsėjusi Lenko kortos istorija. Tie mūsų apžvalgininkai, kurie šioje Lenkijos politinėje akcijoje pastebėjo tiktai išradingą valstybės būdą rūpintis svetur esančiais savo tautybės žmonėmis, nepanoro pastebėti svarbesnių dalykų. Juk šita akcija visiškai atvirai išreiškia tą nacionalistinę koncepciją, pagal kurią nacionalinė valstybė kaimyninėse valstybėse esančias savas tautines mažumas traktuoja kaip savo valstybės kolonijas. Kitaip sakant, teritorinė valstybės esmė čia pakeičiama nacionaline. (M.Rėmeris ryškiausiu tokios koncepcijos praktinio taikymo pavyzdžiu laiko 1927 m. J.Pilsudskio inicijuotą „retorsiją“ prieš lietuviškas mokyklas.)
Todėl Lenko kortos niekaip nepavadinsi korektiška Lietuvos valstybės atžvilgiu, tačiau kažkodėl atsiprašinėti puolė ne Lenkijos, o Lietuvos politikai: mūsų URM sekretorius net padarė oficialų pareiškimą, kad mūsų kaimynai apie mus ko nors blogai nepagalvotų... Dar daugiau, mūsų įstatymleidžiai pamėgdžiodami pradeda brandinti Lietuvio kortos idėją, kuri esą galėtų būti geras Lietuvos pilietybės problemų sprendimo būdas. Iš akių kažkodėl dingsta tiktai ta paprasta aplinkybė, kad tai jau būtų visiškai skirtingiems lošimams pritaikytos „kortos“ ir kad geriau čia būtų apsieiti be to paties pavadinimo.
Tad vargu ar mūsų užsienio politika turėtų eikvoti tiek energijos (kurios ir taip trūksta) ieškodama svetimų vertybių. Apsistokime prie savųjų, ir tada gal darysis aiškiau, su kuo, kada ir kiek mes galime veikti „kartu“ ar „skyrium“.