Visuomenėje yra susiformavusi nuomonė, kad visi politikai ir visi norintys jais tapti ypač suaktyvėja prieš kiekvienus rinkimus, neretai pradėdami akiplėšiškai pūsti savo rinkėjams į akis pažadų miglą. Norint ją išsklaidyti reikia nedidelio mažmožio - turėti bent minimalų politinį išprusimą. Gana dažnai žmonės mano, kad panaikinę arba iki minimumo sumažinę valdymo išlaidas, valstybėje turėsime mažesnę betvarkę. Anaiptol. Kaip sakoma, jei skauda koją – nupjauk, nebus kojos – nebus problemos, bet ar neatsiras naujų, dar didesnių problemų?

Apie Seimo narių skaičiaus mažinimą naujai užgimusi partija jau kalbėjo rinkiminėje kampanijoje į Seimą, o štai jų vadovas, pretenduojantis tapti ne Antruoju, bet Pirmuoju asmeniu Lietuvoje, panašu, užsimojo parodyti tautai, kad savo pažadus vykdo. Oho-ho kaip vykdo! Visų pirma, bandė susitvarkyti su asmenimis, informuojančiais apie Seimo darbą smalsią Lietuvos visuomenę, uždaryti visas „po Seimo sparnu“ veikiančias įstaigas, o už kanceliarines išlaidas nepamiršti apie tai informuoti visuomenę „Respublikos grupės“ leidiniuose. Ir pagaliau – didžiausias priešrinkiminis triukas – Seimo narių skaičiaus mažinimas nuo 141 iki 121.

Retoriškai kyla klausimas – o kodėl ne iki 101 arba 71, o gal 41 ar kokių 38? Juk tokiu būdu galėtume kelis kartus sumažinti Seimo išlaidas. O vienas Seimo narys atstovautų nebe 25 000 rinkėjų, o kokiems 100 000. Galbūt šios konstitucinės pataisos iniciatoriai atliko išsamią studiją savo siūlomam skaičiui pagrįsti? O gal mažinant Seimo narių skaičių adekvačiai bus didinamas vietinės valdžios atstovų skaičius?

Vytenis Andriukaitis:
O gal, jei jau imamės reformų, tai kardinaliai – paleiskime Seimą, panaikinkime Prezidento instituciją, kaip siūlo dar vienos partijos kandidatas/-ė į Prezidentus/-es ir puikiausiai išsiversime tik su Vyriausybės kabinetu?

Įdomu, kaip kiltų, o gal smuktų Lietuvos demokratijos indekso kreivė. Ne visiems, deja, tai opus klausimas. Tad verčiau prieš rinkimus „pasiturgavoti“ Seimo narių mandatais: 121 Seimo narys – vienas, 121 Seimo narys – du... Kas mažiau? „Tvarkos ir teisingumo“ frakcija – siūlo 71! Taigi, 71 Seimo narys – vienas, 71 Seimo narys – du... Parduota!

Gal ir ironiškas pavyzdys, bet jis puikiai iliustruoja nūdienos Lietuvos politikos aktualijas – kai taupymo sąskaita išleidžiame dar daugiau. Juk dabartinio Seimo vedėjo planuojamas referendumas šiuo klausimu gali pareikalauti dar daugiau valstybės lėšų.

Esame pakankamai jauna demokratijos valstybė, todėl sprendžiant valstybei opius klausimus nereikėtų vengti pasidomėti kitų tautų praktika – kiek vietų parlamentuose turi skirtingos Europos šalys? Štai, pavyzdžiui, Belgijos parlamento struktūrą sudaro Atstovų Rūmai, turintys 150 vietų ir iš 40 senatorių sudarytą Senatą; Austrijos - Nacionalinė Taryba, turinti 183 vietas ir Federalinė Taryba - 62 narius; Čekijos Atstovų rūmuose dirba 200 deputatų, o Senate 81 narys; Danijos Folketinge – 179 vietos; Graikijos Parlamente - 300 narių; Ispanijos Parlamento Rūmai susideda iš Senato, turinčio 248 vietas ir Deputatų Rūmų - 350 vietų; Italijos Parlamentą sudaro dveji rūmai: aukštieji – Respublikos Senatas, turinti 315 narių ir žemieji – Deputatų Rūmai, turintys 630 narių, Lenkijos Nacionalinę Asamblėją sudaro 560 narių; Švedijos Riksdagą - 349 vietos; o Prancūzijos Parlamentą sudaro dveji rūmai: aukštieji – Senatas iš 343 narių ir žemieji – Nacionalinis Susirinkimas iš 577 deputatų; tuo tarpu Vokietijos Bundestagą - 614 atstovų, o Bundesratą – 69.

Tai ne visi skaičiai, bet jie iškalbingi. Teisingumo dėlei reikėtų paminėti, kad yra Europoje kelios šalys, kur tautos atstovų yra mažiau nei Lietuvoje. Tai Estijos Parlamentas – Riigikogu, kurį sudaro 101 narys, Islandijos Parlamentas – Altingas, turintis 63 vietas, Kipro Atstovų Rūmai su 56 nariais, Latvijos Parlamentas, turintis 100 narių.

Iš anksto galiu prognozuoti, kad būsiu apkaltintas asmeniniu suinteresuotumu dėl savo pozicijos, išvadintas ne pačiais malonybiškiausiais žodeliais – neva, bijau prarasti „šiltą“ vietelę Seime „išlaikomą iš mokesčių mokėtojų pinigų“. Norėčiau kukliai priminti, jog ir pats esu toks pats mokesčių mokėtojas kaip ir visi piliečiai.

Dar daugiau argumentų šiai pozicijai pagrįsti - sumažinę visuomenės atstovų skaičių, tarkim, iki 71, kurie atstovautų visoms Lietuvos rinkiminėms apygardoms, būtume priversti keisti ir visą rinkimų sistemą – iš mišrios į vienmandatę. Tuomet demokratijos indeksas smuktų dar žemiau, o pasiekti bendrą sutarimą būtų dar sunkiau.

Belieka pridurti, kad ne visada kiekybė reiškia kokybę, bet visada gyvenime galiojo ir galios auksinė mechanikos taisyklė – kiek kartų laimime jėgos, tiek kartų pralaimime kelio. Seimo narių skaičiaus mažinimas negarantuoja jo darbo kokybės ir šalies demokratijos indekso didėjimo.