Kitaip tariant, pasigirsta nuomonių, jog dėl narystės NATO tapome ne saugesni, bet net labiau pažeidžiami – dėl politinės valios, pajėgumų ir konkrečių planų trūkumo, Aljansas mūsų esą negintų, o krašto gynybai skirtų pajėgumų taip ir nesukūrėme. Prieš priimant naująsias nares neretai teigta, jog Vidurio ir Rytų Europos šalių narystė ir pačiam Aljansui yra labiau žalinga nei naudinga – esą Rytų ir Vakarų interesų sankirtos zonoje esančios „naujosios“ NATO narės gali pačios tapti konflikto priežastimi.
Be to, jų įnašas į tarptautinio saugumo ir stabilumo užtikrinimą nebūsiantis reikšmingas. Kokia situacija šiandien? Gal per penkerius metus vis dėlto sugebėjome paversti Lietuvą visaverte NATO nare, sugebančia apginti savo saugumo interesus ir kartu stiprinti transatlantinį Aljansą?
Kalbant apie NATO buvimą mūsų regione, dėmesį reikėtų atkreipti į keletą dalykų. Viena vertus, mums ne visada draugiškos kaimyninės valstybės iš Rytų vis dar išlaiko keliasdešimt kartų didesnes pajėgas nei visos Baltijos šalys kartu sudėjus. Šis santykis greičiausiai nepasikeis nei per penkis, nei per dešimt artimiausių metų. Todėl sakyti jog tapę NATO nariais kariniu požiūriu esame visiškai saugūs negalime ir negalėsime.
Kita vertus, naujosioms narėms iš karto buvo suteiktos tos pačios saugumo garantijos kaip ir šalims „senbuvėms“. Valstybėms, kurios neturi galimybių užsitikrinti oro erdvės apsaugą, kontroliuoti oro erdvę padeda kitos Aljanso narės. Be to, Aljanso partneriai padeda modernizuoti mūsų kariuomenę – apginkluoti ją modernia prieštankine ir priešlėktuvine ginkluote, gerinti karinį pasirengimą.
„Apginamumo“ problemos technologijų amžiuje taip pat nėra neišsprendžiamos. Tuo labiau jog pagrindinę grėsmę Europos saugumui šiandien kelia ne Rusijos kariniai gebėjimai, bet jos politinė ir ekonominė ekspansija, taip pat agresyviai nusiteikusių šalių skatinama prekyba masinio naikinimo ginklais, įvairaus pobūdžio ekstremizmo skatinamos grėsmės (terorizmas), prekyba žmonėmis, ginklais, narkotikais ir pan. Nuo šių grėsmių mes esam „apginami“ tiek pat kaip ir Vakarų Europos šalys, todėl sprendimų „naujajai“ ir „senajai“ Europai, taip pat partneriams kitoje Atlanto pusėje, vis tiek teks ieškoti kartu.
Prisijungusios prie NATO, naujosios Aljanso narės sparčiai didino išlaidas gynybai. Tai sudarė sąlygas padidinti tarptautinėse operacijose dalyvaujančių karių skaičių ir pradėti vykdyti kai kurias anksčiau sąjungininkų teiktas logistinės paramos funkcijas. Kalbant apie mūsų įnašą į Aljanso veiklą nereikėtų pamiršti ir to, jog iš esmės naujųjų narių pastangomis Aljansas pažadėjo narystę Ukrainai ir Gruzijai. Rygoje surengus NATO samitą, atsirado galimybė į Aljanso darbotvarkę įtraukti energetinio saugumo klausimus. Po Rusijos išpuolių elektroninėje erdvėje prieš Estiją, Taline buvo įsteigtas NATO apsaugos nuo kibernetinių atakų centras, siūlysiantis sprendimus, kaip nuo hakerių atakų apsaugoti visas NATO nares.
Vis dėlto, tai, jog per trumpą narystės Aljanse laiką buvo pasiekta konkrečių rezultatų nereiškia, jog narystės Aljanse neįmanoma išnaudoti dar efektyviau. Pirmojo Latvijos karinio atstovo prie NATO D.Nimantso nuomone, narystė Aljanse Baltijos šalis privertė prisitaikyti prie „žaidimo taisyklių“. Dalyvavimas “visur, kur įmanoma“, oficialių procedūrų, taisyklių, reikalavimų paisymas ir įgyvendinimas, kūrybiškumą ir iki narystės rodytą entuziazmą tarsi nustūmė į antrą planą. Kitaip tariant, vien siekti kad 2 proc. nuo BVP būtų skirti gynybai šiandien neužtenka – būtina turėti viziją, kaip tokią ar kitokią pinigų sumą norime išleisti.
Kokie yra mūsų tikslai ir prioritetai bei kaip juos puoselėsime? Net jei esminis siekis yra „susikrauti politinį kapitalą“, gerą įspūdį Aljanso partnerių akyse susidarysime tik apsibrėžę vieną-dvi prioritetines veikimo sritis. Tai gali būti siekis pakeisti NATO santykius su Rytų kaimynystėje esančiomis šalimis, esminė parama sąjungininkams siekiant persilaužimo Afganistane ar kolektyvinio saugumo garantijų perkėlimas į energetikos sritį. Koks tikslas bebūtų, tokio dydžio valstybė kaip Lietuva neturėtų išsklaidyti savo analitinių, viešosios diplomatijos, karinių ir kitų gebėjimų į visas įmanomas veikimo NATO sferas.
2006-2007 m. Afganistano atstatymu besirūpinusios PAG-4 grupės vado plk. A.Leikos nuomone, „Lietuva negali efektyviai veikti visose Afganistano žmonėms svarbiose srityse. Tačiau keliose siaurose sferose, net ir su labais ribotais resursais, galima pasiekti konkrečių rezultatų“. Kaip ir Afganistane, taip ir kitur būtina kažko atsisakyti vardan to, kad kitur būtų veikiama efektyviau. Plk. A.Leika kaip pavyzdį pateika Daniją. Panašaus į Lietuvą dydžio valstybė turi aiškų ilgalaikį prioritetą - prisidėti prie globalaus saugumo ir transatlantinių santykių stiprinimo.
Net ir turėdama kelis kartus didesnį nei Lietuvos gynybos biudžetą, mūsų šiaurinė kaimynė kas du metus nusistato konkrečias prioritetines veiklos kryptis. Pavyzdžiui – prisidėti prie karinių pajėgumų kūrimo ir pasiūlyti, kaip reformuoti NATO vadovavimo struktūrą. Turėdami konkretų tikslą danai pasiekė konkrečių rezultatų. Būtent jos iniciatyva NATO nustatė reikalavimą, kad Aljanso narės operacijose turi gebėti nuolat išlaikyti 8 proc. savo pajėgumų, o 40 proc. pajėgumų turi būti pasirengę perdislokavimui. Taigi, skirtumas tarp aiškaus tikslo (likviduoti esamų pajėgumų trūkumą) ir formalių reikalavimų įgyvendinimo (2 proc. nuo BVP skirti gynybai) - akivaizdus.
Dar vienas aspektas, į kurį turėtų atkreipti dėmesį – bendradarbiavimas su strateginiais ir bendrus interesus turinčiais partneriais. Esame maža valstybė su ribotais ištekliais, todėl nerasti bendros kalbos bent jau su latviais, estais, lenkais, tais pačiais danais – tiesiog negalime. Ypač tai taps aktualu tuomet, kai pradėsime siekti konkrečių rezultatų, o ne „dalyvavimo“ ir „lyderystės“ demonstravimo.
Negalima tikėtis realių pokyčių krizės apimtame regione, jei dėl ambicijų nesusitariama su latviais ir estais. NATO nuolat vyksta taikos meto struktūrų ir pajėgumų peržiūros procesai, tačiau nerealu įtvirtinti savo interesus jei siūlymus teiksime tik savo vardu. Jei veiksime vieni, vadovaujančiose NATO struktūrose ir toliau turėsime vos vieną kitą generolo ar pulkininko lygmens poziciją, o NATO energetinio saugumo centras Vilniuje išliks tolimas miražas.
Šis straipsnis parengtas įgyvendinant socialinį projektą „MES ESAME NATO. NATO ESAME MES“.