Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Stiglitzas dabartinį pasaulinį ekonomikos nuosmukį sieja su trim veiksniais: nepagrįsta finansininkų rizika, nepakankama bankų konkurencija ir finansinio skaidrumo stoka. Kitaip tariant, pasaulinė ekonomikos recesija prasidėjo po to, kai dėl pernelyg lengvabūdiško skolinimo ir nepriežiūros bankrutavo keli svarbiausi skolintojai; kilus visuotinei finansinei panikai, verslas iš esmės neteko prieigos prie paskolų. Šiam scenarijui pasikartojus keliuose regionuose, pastaroji finansų krizė jau tapo viena brangiausių pasaulio ekonomikai per visą jos istoriją.
Krizės Rusijoje priežastys iš esmės panašios. Jos įmonėms per kelis mėnesius tapo beveik neįmanoma pasiskolinti šalies viduje. Be to, iš Rusijos, kaip ir iš daugelio kitų besivystančių rinkų, ėmė trauktis užsienio kapitalas. Vis dėlto kai kurie veiksniai yra būdingi tik Rusijai. Visų pirma tai – URALS naftos kainos kritimas nuo 130 USD/bbl (JAV dolerių už barelį) 2008 m. liepą iki 45 USD/bbl 2008 m. gruodį. Šalies biudžeto pajamoms tai buvo tikra katastrofa.
Blogiausia – kad užsienio investuotojai tendencijas naftos rinkoje tiesiogiai susiejo su Rusijos ekonomikos perspektyvomis: krentančias naftos kainas jie įvertino kaip ženklą, jog netrukus šalyje prasidės recesija, todėl suskubo perkelti savo investicijas į saugesnius regionus.
Užsienio kapitalui traukiantis iš Rusijos, 2008 m. užfiksuotas rekordinis rublio kurso kritimas. Atsargos, jei bus toliau naudojamos tokiu tempu, išseks per metus ar netgi greičiau.
Oficialiai prognozuojama, jog 2009 m. Rusijoje infliacija pasieks 13 proc. (realiai jos lygis gali būti ir didesnis), nedarbas 2009 m. gali pasiekti 12-15 proc. (vien per 2009 m. sausį bedarbių Rusijoje padaugėjo apie 300 000 žmonių, iki 6,1 mln.).
Šalyje bankrutavo tik du (ir tai ne didžiausi) bankai, tačiau Rusijos pramonę užklupo iškart dvi problemos: kritusi paklausa ir „kreditų badas“. Dėl to vien per 2008 m. lapkritį Rusijos pramonės gamyba smuko labiausiai per pastaruosius 14 metų – net 10 proc. Labiausiai krizė paveikė metalurgijos, mašinų gamybos, chemijos, mažmeninės prekybos, statybų sritis.
Prognozuojama, kad Rusijos BVP 2009 m. gali kristi net 5-10 proc. (oficialiai vis dar prognozuojamas 2% augimas).
Tai nereiškia, jog Rusija yra pasmerkta. Juk Rusiją krizė užklupo ne taip netikėtai, ne tokiomis blogomis aplinkybėmis kaip 1998 metais. Apskritai kai kurie Rusijos valdžios veiksmai buvo stebėtinai teisingi – ne tik neleista žlugti bankų sektoriui, bet ir nesiimta masinės privataus kapitalo nacionalizacijos. Tai, kad vyriausybė, užuot nusprendusi nacionalizuoti bankus ir sunkumų patyrusias didžiąsias privačias kompanijas, krizės sąlygomis pasirinko jų kreditavimą, dabartiniams ir būsimiems investuotojams gali padaryti išties gerą įspūdį.
Tarptautinėje politikoje iš krizės Rusija gali netgi nemažai laimėti. Siūlydama milijardinius kreditus bankrutuojančioms šalims (pavyzdžiui, Islandijai), Maskva gali tikėtis sugrįžti į tą santykių su tarptautine bendruomene lygmenį, kuris buvo iki invazijos į Gruziją. Tiesa, kol kas demonstratyvūs Kremliaus bandymai užmegzti glaudesnius santykius su Kinija ar kitomis JAV galią galinčiomis atsverti valstybėmis sėkme Maskvai nesibaigė.
Kita vertus, kovodama su krize, Rusijos vyriausybė padarė ir nemažai klaidų. Rusijos Ekonomikos mokyklos profesoriaus V. Popovo nuomone, vyriausybė jau anksčiau turėjo devalvuoti rublį, užuot leidusi užsienio rezervus rublio stabilumui palaikyti. Kita klaida – importo muitų padidinimas, ypač importuojamiems automobiliams. Žvelgiant iš ekonomikos pozicijų, tai neracionalu, nes silpstantis rublis ir taip stiprino vietos gamintojų pozicijas importuojamų mašinų atžvilgiu. Politiškai tai taip pat pavojingas sprendimas, nes socialiai aktyvūs ir gerai organizuoti automobilių importuotojai masiniais protestais suskubo pasiųsti pirmą rimtą signalą valdžiai.
Rusijos federalinių subjektų lyderių reikalavimus suteikti jiems daugiau galių galima suprasti nebūtinai tiesiogiai. Įtakingo Kaliningrado gubernatoriaus reikalavimas suteikti daugiau įgaliojimų ir nepriklausomybės federaliniams subjektams kovojant su krizės padariniais gali būti suprastas ir kaip reikalavimas kartu su ekonomika modernizuoti valdžios bei socialinius santykius. Iki šiol Kremlius manė, jog „valdžios vertikalės“ susilpnėjimas būtų tiesiausias kelias į naują teritorinę šalies dezintegraciją. Krizės akivaizdoje vis dažniau pasigirsta svarstymų, jog realaus federalizmo užgniaužimas anksčiau ar vėliau gali paskatinti spontanišką dezintegraciją su neprognozuojamais padariniais visai rusų tautai.
Papildomą įtampą gali kelti ir D. Medvedevo bandymas „išlįsti” iš V. Putino šešėlio. Jau šiandien jis neakivaizdžiai kritikuoja vyriausybę, kaltindamas nepakankamai efektyviai įgyvendinant antikrizines priemones. Ekonomika tradiciškai yra priskiriama premjero kompetencijai, todėl, kai kurių analitikų teigimu, per artimiausią pusmetį V. Putino ir D. Medvedevo santykiai gali pablogėti. Dvi tarpusavyje konkuruojančios Kremliaus grupuotės „į gatves” gali bandyti išvesti „nepatenkintuosius”.
Mažiau optimistinis scenarijus Kremliaus lauktų tuo atveju, jei pasaulinis nuosmukis užtruktų ilgiau ir naftos kainos vidurkis 2009 m. nepakiltų virš 30 USD/bbl, arba naftos kaina nuolat stipriai svyruotų. Tokiu atveju Rusijos valdantysis elitas prarastų tikėjimą V. Putino ekonomikos modeliu, kiltų socialinių neramumų, kuriuos valdžia mėgintų suvaldyti jėga. Žvelgiant retrospektyviai, prognozės šiame kontekste Rusijai nėra palankios: vidutinė metinė naftos kaina (2006 m. kainomis) per pastaruosius 140 metų buvo 20 USD/bbl. Tikėtis, jog ekonomiką išgelbės tai, kas nutinka retai – kažin ar protinga. Todėl nederėtų stebėtis, jei po kelerių metų rusai pajus ne radikalių ekonomikos reformų, o dar labiau sustiprėjusios politinės kontrolės pasekmes.