Niekam ne paslaptis, kad Rusija okupuotoje teritorijoje ketina steigti ir jau tyliai steigia karines bazes.
Kiek šiuo metu Pietų Osetijoje ir Abchazijoje yra Rusijos karių, sunku pasakyti. Neoficialiais Gruzijos duomenimis, apie 10 tūkstančių. Maskva pateikia mažesnius skaičius, bet vargu ar Maskvos žodžiais, ypač šiuo atveju, galima tikėti.
Vadinamieji Rusijos taikdariai buvo dislokuoti ir iki rugpjūčio karo. Kariškiams dažnai tereikia tik stipriau įsitvirtinti jau anksčiau kontroliuotose teritorijoje. Pietų Osetijoje vyksta jau buvusios karinės Rusijos infrastruktūros stiprinimas, faktinis karinių bazių steigimas.
Sudėtingiau yra Abchazijoje. Nors oficialiai separatistinės Abchazijos vadovai ir nėra patvirtinę, bet ne kartą buvo skelbta, kad Rusija Abchazijoje ruošiasi statyti karinį jūrų uostą. Kai kurie politologai šį Rusijos ketinimą aiškina tuo, kad 2017 metais baigiasi Rusijos ir Ukrainos sutartis dėl Sevastopolio nuomos ir Rusija yra priversta ieškoti alternatyvų. Tačiau vargu ar uostas Gruzijoje bus pajėgus pakeisti Sevastopolį. Kita vertus, padėtis Ukrainoje yra tokia nestabili, kad po dešimties metų Ukraina lengvai gali atsidurti Rusijos glėbyje, bet dar vienas naujas uostas Abchazijoje padės Rusijai vyrauti Juodojoje jūroje. Vadovaujantis kariškių logika, be abejonės, uostų ir ginklų geriau turėti daugiau. Karinis uostas Abchazijoje, matyt, bus pastatytas.
Ką gali Gruzija padaryti, kad taip neįvyktų? Atsakymas trumpas – nieko.
Šiuo metu Rusijos kariuomenė dislokuota apie 40 kilometrų nuo Tbilisio, netoli pagrindinio šalies greitkelio. Per pusvalandį rusų tankai gali blokuoti greitkelį ir padalinti valstybę į dvi dalis. Rusų kariuomenės žygis į sostinę truktų ilgiausiai valandą, ir tai – jeigu tankai važiuotų labai lėtai, o Gruzijos kariuomenė nors kiek priešintųsi.
Tbilisis bando užkirsti kelią Rusijos bazėms ir siekia susigrąžinti okupuotas teritorijas visomis diplomatinėmis priemonėmis. Gruzija kreipėsi paramos į Europos Sąjungą, ESBO, NATO, Jungtines Tautas. Pagrindinis argumentas – Rusijos veiksmai pažeidžia Gruzijos suverenumą ir N. Sarkozy bei D. Medvedevo susitarimą, kuriuo baigėsi rugpjūčio karas.
Tačiau, be paguodos žodžių, Tbilisis nieko nesulaukė.
Atsakas į Maskvos ketinimus visiems laikams įsikurti didesnėje suverenios kaimyninės valstybės teritorijoje (tą teritoriją okupuoti, o vėliau galbūt ir aneksuoti) yra gana šaltas, palyginti su susidariusia padėtimi. Vakarai – NATO ir ES – po keletą mėnesių trukusio propagandinio triukšmo atnaujino santykius su Rusija. Kokia bus naujosios Jungtinių Valstijų administracijos politika šiuo klausimu, neaišku. Tačiau aišku, kad dėl Gruzijos niekas nekariaus, o Rusijos energetiniai resursai ir branduolinis potencialas nusveria visas garsiai skelbiamas moralios politikos nuostatas. Naujoji JAV valdžia tikrai nėra Gruzijai tokia palanki kaip buvusioji.
O Maskvos žingsniai yra labai logiški ir praktiški, be to, kelia grėsmę ES energetiniam saugumui.
Dujotiekio „Nabucco“, kuris turėtų aplenkti Rusiją, padarydamas ES mažiau priklausomą nuo Maskvos užgaidų, likimas nebeaiškus. Jei ES nepavyks atsikratyti priklausomybės nuo vieno energijos tiekėjo, ateitis jai nieko gero nežada.
Beje, kai kas tvirtina, kad Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio sprendimas (jeigu toks buvo) jėga išspręsti separatistinių respublikų klausimą buvo teisingas. Kaip pavyzdys pateikiama Adžarija, kurios separatistus M. Saakašvilis pažabojo labai greitai. Tačiau užmirštama, kad Adžarijoje gyvena gruzinai – musulmonai. Visiškai kitokia nacionalinė sudėtis yra Abchazijoje ir Osetijoje.
Ir dar vienas aspektas, neleidžiantis Gruzijai veiksmingiau spręsti okupacijos bei bazių klausimo: dabartinė nestabili politinė padėtis. Opozicija siekia M. Saakašvilio atsistatydinimo, o tai labai palanku Maskvai. Opozicija nedaro jokių Maskvą remiančių pareiškimų, bet vis dėlto objektyviai vienybės nebuvimas, šaliai atsidūrus mirtiname pavojuje, yra labai blogas dalykas.
Liūdna, tačiau šiuo metu vadinti Gruziją suverenia valstybe galima tik su išlygomis.