Transseksualizmo, o tuo labiau tariamo lyties „keitimo“ klausimu nėra paprasta kalbėti. Reikalinga gili pagarba šių žmonių atžvilgiu, tačiau klaidinga pasiduoti iliuzijai, kad plastinės chirurgijos skalpelis išspręs šias rimtas psichikos problemas.

Nors transseksualizmas turi gilias istorines, kultūrines ir antropologines šaknis, tačiau ši pakankamai nesena problema iškilo tik XX a. vid. Tik 1980 metais Amerikos psichiatrų asociacija formaliai pripažino šį reiškinį rimtu emociniu sutrikimu. Pats terminas „transseksualus“ literatūroje pasirodė 1949 metais ir tik 1966-aisiais J. Benjaminas savo veikale „Transseksualumo fenomenas“ pateikė transseksualizmo aprašymą. Pirmoji lyties „keitimo“ operacija pasaulyje atlikta 1953-iaisiais Vokietijoje.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad pats terminas „lyties keitimas“ yra iš esmės klaidingas ir šios operacijos visai nevadintinos gydymu. Tai nėra gydymas, o radikalus žmogaus suluošinimas: vaisingas vyras padaromas nevaisinga “moterimi”, o vaisinga moteris padaroma nevaisingu “vyru”. Operacijos metu pakeičiami tik išoriniai ir iš dalies vidiniai lyties organai.

Prie ko einame? Moteris su vyrišku peniu ir nėščia!

Skaitome ir spaudoje, kaip buvusi moteris T.Beatie „pasikeičia“ lytį: nupjaunamos krūtys, suformuojamas kažkoks penis, bet ji nuspręndžia nesterilizuotis (o tai galima pasirinkti, nori gali iš moters tapti tariamai vaisingu vyru – juk yra reprodukcinės teisės!). Nusipirko donoro sėklos, dirbtinio apvaisinimo būdu pastojo ir išnešiojo vaisių. Pirmasis T.Beatie bandymas pagimdyti vaiką nebuvo sėkmingas ir baigėsi negimdiniu nėštumu, kuris kėlė grėsmę gyvybei, todėl prireikė operuoti ir pašalinti visus embrionus bei dešinįjį kiaušintakį.

Tokios istorijos paprasčiausiai rodo žmogaus „išsidirbinėjimą“, literatūriškai sakant, eksperimentai su žmogiškumu (ir kas jau nusikalstama – su nauja gyvybe, palikuonimis). Gydytojai neturėtų bendradarbiauti šiuose eksperimentuose, o tuo labiau tai jokiu būdu neturi būti finansuojama iš valstybės biudžeto. Reikia prisiminti gydytojų taisyklę, jei negali padėti – nors nepakenk.

Lytis yra duotybė, jos pakeisti neįmanoma. Genetika tai aiškiai nusako. Jeigu asmeniui, kuriam tariamai yra pakeista lytis, atliksime DNR tyrimą, pamatysime, kad lytis išliko ta pati. JAV garsi Johno Hopkinso universiteto klinika 1965-1967 m. buvo viena iš pirmųjų klinikų, atlikusių lyties keitimo operacijas. Po keleto metų joje buvo atliktas tyrimas, kurio metu transseksualūs asmenys buvo suskirstyti į dvi grupes: vieni buvo gydomi psichoterapija, kiti operuojami ir „gydomi“ hormonais. Paaiškėjo, kad abiejose grupėse rezultatai buvo vienodi: būta patenkintų ir nepatenkintų asmenų. Po šio tyrimo lyties „keitimo“ operacijos Johno Hopkinso universiteto klinikoje buvo nutrauktos.

Aštuonerius metus Lietuvoje gyvenanti 53 metų škotė, su Europos Sąjungos projektais (!) dirbanti transseksualė jaučiasi turinti visišką teisę pasikeisti lytį Lietuvoje. Ji esą suprato, kad yra vyras. Beje, nors ir nebuvo niekada sukūrusi šeimos, ji pagimdė sūnų, kuriam jau 30 metų. Ji grasina taip pat skųstis Strasbūrui, jei tokios galimybės ir finansavimo Lietuvoje nebus. Lieka viltis, kad Seimo narių Antano Matulo ir Dangutės Mikutienės - iniciatyvą iš LR Civilinio Kodekso išbraukti asmens teisę medicininiu būdu tariamai „pakeisti lytį“- bus palaikyta. Ir taip bus išspręstas neatitikimas mūsų pačių įstatymuose. Transseksualūs asmenys nėra laisvi ir kritiški savo atžvilgiu, jie įspausti į kampą savo problemos ir mato tik vienintelę išeitį – pakeisti lytinius organus, bet tai problemos neišsprendžia. Tai rodo atlikti tyrimai. Jiems turi būti suteikta profesionali psichoterapinė pagalba.

Pavyzdžiui, egzistuoja kūno disforijos sindromas, kai žmogus nekenčia kokios nors savo kūno dalies ir nori jos atsikratyti. Ar dėl to gydytojas turi pacientui šią kūno dalį nupjauti? Arba žmogus mano, kad jis yra katinas – ar gydytojas turi operuoti jį taip, kad jo išvaizda taptų panaši į katino? Čia išsireiškiau kiek supaprastintai, bet reikia skirti tuos, kurie turi problemų dėl savo transseksualumo ir nori psichoterapinės pagalbos, ir tų, kurie savo nenormalumą paverčia sensacija ir nori eksperimentuoti („išsidirbinėti“) su tariamu „lyties keitimu“. Ir „suprantama“, kad tai reikia finansuoti: užmokėti už lyties keitimą, o paskui atlikti dirbtinį apvaisinimą (kainuojanti per 10 tūkstančių litų, galiausiai tokius „susituokusius“ laikyti šiuolaikine šeima? Kokiu „monstu“ žmogus taps, taip tyčiodamasis iš prigimties?

Tolerancija ar abejingumas

Minėto straipsnio autorė M.A. Pavilionienė teigia: „Seimo nariai tarsi pamiršta, kad mokslo istorijoje būtent prieštaringos nuomonės skatino naujus atradimus ir mokslo teorijų klostymąsi“. Tikrai taip. Tačiau eksperimentus atlikti su žiurkėmis ar žmonėmis – tai iš esmės skirtingi dalykai. Ko ir galima tikėtis, nes šios autorės straipsniai neretai pasižymi tokiu chaotišku ir pagiežingu požiūriu ir kitaip manančius (čia jos tolerancijos supratimas) vadinimas tamsybininkais, bukais, atsilikėliais ir t.t. yra aukščiausia individo teisė.

Gal kas pasakys, kad vėl esu netolerantiškas kitokiems, tačiau reikia skirti toleranciją ir abejingumą. Apie tai plačiau galima rasti straipsnyje „Kuo skiriasi tolerancija ir abejingumas? (tikiu.lt). Skaitant profesorės mintis, belieka džiaugtis, kad M. A. Pavilionienė per plauką (ar stebuklą) nebuvo išrinkta į Seimą, taip pat, manau, Lietuvos žmonės nebalsuos ir už tą sąrašą, kuriame kandidate įrašyta į Europos Parlamentą ši kraštutinio individualizmo ir tariamų teisių kovotoja.

Ne viską gali išspręsti plastinių operacijų skalpelis, hormonų dozės ir kitos pažengusios technologijos. Vadinamąją Vakarų civilizaciją ištiko krizė, ji pati save susinaikins besiremdama kraštutiniu individualizmu, egoizmu, gyvybės naikinimu ir eksperimentais su savo pačių prigimtimi. Ne viskas, ką šiandieninis mokslas sugeba, yra gerai ir leistina įgyvendinti praktikoje (pavyzdžiui, žmogaus klonavimas).

Paimkim paprastą pavyzdį: vaikų žindymą krūtimi. Tikrai nėra sudėtinga prigaminti mišinukų ir pakeisti mamų „primityvų“ vaikų žindimą krūtimi. Tačiau įsivyravus kūdikių maitinimui mišinukais, mokslininkai aiškiai visiems (kiek yra įmanoma) pradėjo skelbti ir propaguoti natūralų maitinimą krūtimi, kaip nepalyginamai pranašesnį ir sveikesnį būdą. Natūralaus gimdymo (nesant rimtam reikalui vengti cezario pjūvio), mitybos, būsto, žmonių autentiškų santykių skatinimas šiandien jau tampa net madingas. Visiems turi būti siekiamybė, kaip išmintingai suderinti gamtos natūralius dėsnius ir naujas technologijų galimybes: kad netaptume technologijų įkaitais.