E.Vareikis. Lietuva ir pasaulis – skirtumas tarp subjekto ir objekto

Straipsnis turėjo būti apie politinę situaciją Lotynų Amerikoje. Taip jau atsitiko, kad praėjusią savaitę žmogaus teisių gynėjų grupės kvietimu lankiausi Venesueloje, kur patyriau, kad žmogaus teisių padėtis šioje šalyje, o ir visame kontinente blogėja.

Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas, patikėjo, kad dabar turi jau visą valdžią... ir ilgam. Vis daugiau „neįtikusių“ be teismo sėdi jau tris-keturis metus, nors šalies konstitucijoje įrašyta, kad nenuteistas per du metus automatiškai yra laisvas. Atsirado net savas „chodorkovskis“ – žinomas verslininkas Eligio Cedeno’as, apkaltintas mokesčių įstatymo pažeidimais ir po truputi netenkantis visų savo darbu užgyventų turtų. Valdžios „galvos“ sukūrė netgi savo formuluotę: Venesueloje nėra politikos kalinių, bet yra politikų, kuriuos reikia sodinti už grotų. Todėl jie ten ir sėdi.

Engiamas politinis elitas ir be teismų už grotų laikomi prezidento oponentai tikisi mūsų pagalbos, jie nori pasidalinti karčia patirtimi, nes jų šalis šiandien dar nepanaši į Kuba, bet į Baltarusiją - tai tikrai taip. Manau, kad jie ir verti mūsų pagalbos, kaip kad mes buvome verti laisvės, kentėdami sovietinę priespaudą, kaip buvome verti pagalbos ir supratimo per sausio 13-ją. Galima tikrai paaiškinti kodėl, pavyzdžiui, mūsų politikos klaidos Baltarusijos ar Kubos atžvilgiu atriša rankas ne vienam diktatoriui.

Tačiau, pasigyręs apie sumanymą taip rašyti keliems bičiuliams, išgirdau nelengvų klausimų. O kas čia mums svarbaus dėl tų žmogaus teisių Venesueloje, net ir panašioje į Baltarusiją? Ypač krizės metais. Kodėl būtent Lietuva turi ginti demokratiją ir žmogaus teises visame pasaulyje, ar negalėtų tuo užsiimti didžiosios tradicinės turtingesnės demokratijos? Dėl politinių kalinių skaičiaus už Atlanto nepadidės juk nei pensijos nei studentų „krepšeliai“. O ir šiaip jau geriau, kai Kinijos valdžia nesibara dėl kokio nors Tibeto, Rusija negriežia dantimis dėl Gruzijos... Ir taip toliau. Juk ne mes galiausiai lemiame pasaulio politiką...

Man visa tai susiformavo į kitokį klausimą – kuo esame ir norime būti? Ar esame politikos kūrėjai, t.y. politikos subjektas, siūlantis naujas ar ginantis geras senas idėjas, ar tampame objektu – nedideliu klientu pasaulio energetikos ir vartojimo prekių rinkoje, klientu, kuriam galima ką nors duoti, ko nors neduoti, skolinti ar neskolinti, galima pamiršti, prisiminti ar pasidalinti.

Sunkmetis uždeda savo antspaudą. Daug kam, nuo „runkelio“ iki kai kurių aukštosios valdžios vyrukų ima rodytis, kad užsienio politikos mums nebereikia, kad mes neturime ištiesti rankos Venesuelai, Tibetui ar kokiai Afrikos šaliai – mums tai neapsimoka. Kai buvo gerų žmonių 1990-siais džiaugėmės, bet dabar kiti laikai, mes neberemsime Gruzijos ar Afganistano, neplėsime diplomatinio atstovavimo, nebeginsime tautų ir atskirų žmonių teisių, nes, galiausiai, mūsų mieli rinkėjai šito nesupras.

Dėl rinkėjų, tai jie tikrai klysta, nes tie patys rinkėjai su savo vertybinėmis nuostatomis atkūrė ir išsaugojo Lietuvos valstybę. Istorija rodo, kad Lietuva prekių rinkoje tikrai nėra svarbus žaidėjas, tuo tarpu vertybių rinkoje jos įtaka kur kas didesnė. Kai išsivadavome iš Sovietų Sąjungos, mus pamilo ne todėl, kad pasauliui atnešėme lietuvišką naftą ar kiaulieną. Pamilo už vertybes ir jų puoselėjimą.

Kaip bebūtų liūdna ir nepolitologiška teigti, kad istorija kartojasi, kartojasi, nepaisant kilnaus žmonių proto, Lietuva kūrė ir atkūrė savo valstybę tada, kai pasaulyje vyravo polinių vertybių ir idealizmo primatas. Nežinia, kaip ten su Mindaugu, bet 1918 metais valstybės kūrimas prasidėjo nuo idealų, o ne nuo skaičiavimo, kas kiek duos pinigų. 1990 metais lietuviai nepriklausė pragmatiškojo Gorbačiovo aiškinimo, kad nepriklausomybė neapsimoka, ir šiandien ją turi, ar turi bent jau kur kas geresnę už tuos, kurie Gorbačiovo klausė.

Tuo tarpu absoliučiai visi mūsų valstybingumo praradimo momentai labai gerai sutapo su vadinamos pragmatinės politikos dominavimu, su laikotarpiu, kada net didžiausi priešai gali susitarti, kaip pasidalinti politikos objektus.

Prieš 1940 metus Lietuva buvo labai pragmatiška: nenorėjo smerkti Italijos už agresiją Abisinijoje, laikėsi „neutraliai“, kai buvo dorojama Čekoslovakija, nedrįso užstoti Suomijos žiemos kare. Juk pragmatiška buvo simpatizuoti sovietams, mat šie bene vieninteliai pasaulyje pripažino Vilnių Lietuvai. Tai ne kokie vokiečiai ar latviai. Lietuva, niekur nesikišdama, iš subjekto tapo politikos objektu, vadinamasis absoliutus neutralitetas tapo absoliučiu neįgalumu, šalis net nepabandė ginti savęs. Suomija elgėsi kaip politikos subjektas, nors formaliai karą ir pralaimėjo, bet išliko.

Anuomet „neprotingai“ pasielgusi Suomija šiandien daug kuo pranašesnė už protingąją Estija ir jos Baltijos kaimynes. Kas žino, gal tokia Gruzija – „šalis-subjektas“ - praėjusių metų kare taip pat padėjo savo ilgalaikio egzistavimo pagrindus, rimtesnius už tuos, apie kurios svajoja šalys-objektai.

Nemažai ženklų rodo, kad šiandien su kvailu pasipūtimu ritamės į 1940 metų būseną... Vienas iš jų nenorėjimas turėti jokios politikos (neva, tai per brangu), o tik gyventi ilgai ir laimingai pagal Briuselio patarimus.

Pavyzdžių apstu. Pastarasis NATO ministrų susitikimas dar kartą paliko padarė labai nevienareikšmišką įspūdį. Pradžios būta geros – ji darė Lietuvą užsienio politikos subjektu. „Wall Street Journal“ paskyrė kelias pastraipas tam, kad pažymėti, jog Lietuva laikosi visos Vidurio Europos atneštų vertybinių nuostatų, gi pagrindinė „Die Zeit“ nuotrauka šia tema – tai Hillari Clinton ir Vygaudo Ušacko dialogas.

Žinomas NATO politikos ekspertas Ronaldas Asmusas, kažkada kritiškai žiūrėjęs į Baltijos šalių narystės NATO galimybes, dabar, regis, pataiko į dešimtuką, teigdamas, kad prieš kalbant su Rusija, reikia bent jau NATO nares įtikinti, kad jos saugios, kitaip sakant, pačioms susitarti, ką kalbėti su rusais. „Financial Times“, su simpatija pastebėjo, kad Lietuva, su savo pozicija, sugadino diplomatinį vakarėlį ministrei-debiutantei Hillary Clinton, tačiau apgynė NATO vertybes.

Tai pranašavo neblogą pabaigą, tačiau ji, deja, pasirodė kitokia. Lietuva, nenorėdama „griauti konsensuso“, pasidavė. Juk koks čia mūsų interesas ginti kažkokios ten Gruzijos garbę ir orumą, kai didelė Rusija laukia pozityvaus NATO sprendimo. Rusijos žiniasklaida dabar jau džiūgavo, kad Gruzijos-Lietuvos faktorius dingo iš Rusijos-NATO santykių problematikos. Lietuva – nebe derybų subjektas. Atrodo, kad ir vėl „suveikė“ senas mąstymo stereotipas: mažiukai – nedarykite, kas neįmanoma. Politikos subjektai mano kitaip – darykime, kad tai taptų įmanoma.

Straipsnio apimtis šį kartą neleidžia plėsti diskusijos, apie tai, kas buvo, o kas nebuvo įmanoma. Apie tai dar, matyt, ne kartą kalbėsime.

Tačiau nelengvos politikos pamokos tikrai padeda atsakyti į klausimą, ar Europos Sąjunga, NATO, ar atskirai paimtos Jungtinės valstijos, mūsų neparduos? Viskas tik nuo mūsų ir priklauso – jei manome, kad mus gali pirkti ir parduoti, vadinasi patys sau atrodome sandėrių objektu, jei patys jausimės ką nors nepaprasto ir naudingo padarę, būsime gerbiami, nepriklausomi nuo savo dydžio.

Teorema, kurią norėjau įrodyti, teigia, kad Lietuvos tarptautinės politikos interesas yra ne meile pinigams, o dora paremtas pasaulis. Tad, grįžtant prie tos Venesuelos, jau aišku, kam mums jos reikia. Reikia visai ne dėl pigesnės naftos ar orimulsijos, o kad pasaulis išliktų toks, kuriame mes reikalingi.