Švęsdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejų deramai nepažymėjome pačios įvykio datos – vasario 14 d., –
istorikas T.Baranauskas: „Sulaukėme jubiliejaus, kuris būna tik kartą per tūkstantį metų. Tai – pirmoji Lietuvos istorijos data. 1009 metų vasario 14 dieną Lietuvos ir Rusios pasienyje žuvo misionierius Brunonas Kverfurtietis. Dėl šio įvykio pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.“ Šia proga nevyko jokie iškilmingi minėjimai, jokie svarbūs renginiai. „Mes praleidome Lietuvos tūkstantmetį“ –
T.Baranauskas už visas „nuodėmes“ kaip reikiant pataršęs oficialiai Lietuvos vardo jubiliejaus minėjimu rūpintis paskirtą Lietuvos 1000-mečio minėjimo direkcijos prie LR Prezidento kanceliarijos direktorių G.Ilgūną.

Ir teisingai. Juk jubiliejus ne tik ordinų kabinimo ar saliutų šaudymo už valdiškus pinigus laikas, tikras jubiliejus – tai ir proga pasiginčyti, pagludinti istorijos sampratas bei vertinimus. Tik gerai būtų taikiai, nesikabinant į atlapus, nors pati proga nuteikia keistokai: „trenktas į galvą... nukeliavo į dangų.” Ne kažin koks precedentas.

Ar tikrai nepaminėjome istorinės Lietuvos vardo 1000-mečio datos ir pražiopsojome patį jubiliejų? Bet gi jubiliejinėms iškilmėms ir apeigoms istorinis įvykis tik proga. Jubiliejai priskirtini ne istoriniam, o kultūriniam-mitologiniam žanrui. Ir jų tikslai – sureikšminimas, išaukštinimas, pagerbimas, pažymėjimas; ir metodai – pagėrimas, pavalgymas, padainavimas, pasišokimas, apdovanojimas... – tolimi nuo mokslo tikslų ir metodų, apeiginiai veiksmai. Kad apeigos turėtų didesnį poveikį, pagal mitologinį mąstymą viskas turi būti sureikšminta. Apeigos laikas ir vieta pirmiausiai. Tam tarnauja – mitas, mitinis pasakojimas – pagrindžiantis įvykio laiką ir vietą, iškeliantis įvykio svarbą ir prasmę.

Jonas Vaiškūnas:
Jei jau apsisprendėme švęsti Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejų, tai ir švęskime neprisirišdami prie netikrų datų ir interpretacijų.

Oficialioje istoriografijoje, kad nebūtų bereikalingos painiavos, įvykių vykusių prieš įvedant Grigaliaus (1582 m.) kalendorių datos paprastai neperskaičiuojamos ir rašomos tokios kokios buvo senajame Julijaus kalendoriuje. Jei prireikia objektyvios chronologijos, tai senąsias datas perskaičiuoti į naująsias nesunkiai galima pasinaudojant paprastomis lentelėmis. Tiesa, kai kuriose, Grigaliaus kalendorių vėlai įsivedusiose šalyse, pvz. Rusijoje, šalia Julijaus kalendoriaus datos paprastai priimta pateikti ir Grigaliaus kalendoriaus datą skliausteliuose.

Kadangi jubiliejus – simbolinis reiškinys, tai ir į jubiliejaus datų nustatymą žiūrima laisvai. Dažniausiai nekreipiama dėmesio, kad paminėtoji data priklauso senajai Julijaus kalendorinei sistemai. Prisirišama prie senojo kalendoriaus skaičių ir švenčiame tuomet, kai atverčiame šiuolaikinio kalendoriaus lapelį su analogiškais skaičiais. Tuo būdu sureikšminame ne realų laiką, o pačius skaičius. Tačiau, pavyzdžiui, jau minėtoje Rusijoje, o ir JAV, kuriose Grigaliaus kalendorius buvo priimtas labai vėlai, jubiliejus švęsti siekiama realiu laiku, tai yra perskaičiuojant datas iš senojo stiliaus į naują. Štai kodėl Spalio vardu vadinamos socialistinės revoliucijos metinės švenčiamos ne spalyje, o lapkrityje.

Geru datų reliatyvumo pavyzdžiu yra pirmojo JAV prezidento George’o Washingtono gimtadienis. Jis švenčiamas ne tada kai atverčiame analogišką gimimo dieną buvusį kalendorinį įrašą – vasario 11 d., bet realiu laiku pagal dabartinį kalendorių – vasario 22 d. Dar daugiau, net ir G. Washingtono gimimo metais laikomi yra ne 1731 – įrašyti kalendoriuje jam gimus, o 1732. Taip yra todėl, kad iki kalendorinės reformos Didžiosios Britanijos imperijoje (1752 m.) kalendorinių metų pradžia buvo skaičiuojama nuo – kovo 25 d., tad perėjus prie sausio 1 d. prasidedančių metų, kai kurios praeities datos perskaičiuotos į naująjį stilių keitė ne tik mėnesio dienų, bet ir metų skaičių reikšmes. Vėliau JAV valdžia šį gimtadienį susiejo su trečiu vasario pirmadieniu... Dabar ši diena liaudyje vadinama „prezidentų diena“ ir yra skirta ne tik Dž.Vašingtono, bet ir kitų JAV prezidentų pagerbimui.

Taigi, jubiliejai – simboliniai reiškiniai švenčiami kaip sutarta ir kaip patogiau. Oficialus jubiliejaus indikatorius – apvali data, tėra skaičių magija pagrįstas pretekstas susiburti draugėn ir kartu nuveikti ką nors svarbaus. Jubiliejus – kasdienybės, rutininės metų grandinės pertrūkis, proga, kurios negalima praleisti nepasakius sau ir kitiems svarbių dalykų, kažko tokio, ką praėjus jubiliejui bus ne laikas sakyti, kas vėliau jau neskambės taip įtikinamai ir prasmingai...

Net gerai žinomomis jubiliejų datomis įprasta manipuliuoti kaip kam patogiau. O su Lietuvos vardo paminėjimo data yra dar sudėtingiau. Mat išgarsintieji 1009, neva pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo metai tėra fikcija. Tikri metai ir juo labiau tiksli kalendorinė data, kada Lietuvos vardas buvo įrašytas į vadinamuosius „Kvedlinburgo“ analus nėra žinomi. Be to, ir pačių analų originalas neišliko, tad remiamės tik XVI a. nuorašu, o iš jo Lietuvos vardo įrašo datos nustatyti negalima. Tai pripažįsta ir pats istorikas T.Baranauskas: „Kvedlinburgo analų surašymo data gali būti ir kokie 1025 metai, žinoma, jie galėjo būti rašomi ir pamečiui, tuomet žinia apie Brunoną galėjo patekti į juos ir anksčiau. Beje, vis dėlto nebūtinai 1009 m., juo labiau, kad Brunonas ten vadinamas šventuoju, o tam turbūt reikėjo kanonizacijos proceso, kuris užtrunka.“

Tad prisirišdami ne prie įrašo su Lietuvos vardu datos, o prie jame aprašomo Brunono nužudymo datos ir švenčiame ne Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejų, o tik „trenkimo į galvą“ metines. O jei tokia interpretacija nepriimtina, tai lieka dar viena galimybė pasilaikyti šią datą kaip jubiliejinę traktuojant ją, kaip tai žaismingai daro istorikas A.Bumblauskas, kaip Lietuvos „atradimo“ metines: „Kolumbas atrado Ameriką, o šv. Brunonas – Lietuvą.“

Tik jei jau apsisprendėme švęsti Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejų, tai ir švęskime neprisirišdami prie netikrų datų ir interpretacijų. Šiuo požiūriu, manau, yra pateisinamas valdžios sprendimas pagrindinius 1000-mečio jubiliejinius akcentus planuoti ne efemeriškoms vasario 14-ios ir kovo 9-ios dienomis, o – simbolinę reikšmę jau spėjusią įgyti liepos 6-tą – Valstybės dieną. Beje, ir ši su Mindaugo karūnavimu siejama data, irgi tėra tik hipotetinė – ją loginių samprotavimų būdu yra išvedęs istorikas E.Gudavičius. Trijų švenčių – tūkstantmečio, Valstybės dienos ir Europos sostinės iškilmių – suliejimas į vieną irgi galėtų būti pateisinamas taupymo sumetimais.

Bet gi panašiai buvo taupyta ir ieškant lėšų istoriniams filmams. Vietoj dviejų – Lietuvos vardo jubiliejui ir Žalgirio mūšio metinėms skirtų filmų, nuspręsta vienu šūviu nušauti du zuikius – iš dalies finansuojant tik vieną filmą. Tik bėda ta, kad jubiliejiniai zuikiai jau graužia Daukanto aikštės krūmokšnius, o LR vadovybės arsenale vis nerandama parako.