Ir kitose pasaulio šalyse dažniau raginama riboti žodžio laisvę ir imtis priemonių prieš žmones, reiškiančius netinkamas mintis. Praeitą savaitę Rusijos partijos „Vieninga Rusija“ tarybos pirmininkas Sergejus Šoigu pasiūlė priimti įstatymą, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už SSRS pergalės Antrajame pasauliniame kare neigimą. Esą tai atitiktų kai kurių Europos Sąjungos šalių įstatymus, draudžiančius Holokausto neigimą.
Vasario 12 d. Didžioji Britanija neleido Olandijos parlamentarui Geertui Wildersui atvykti į šalį, nors jis kai kurių Lordų rūmų narių buvo kviečiamas parodyti savo antimusulmonišką filmą „Fitna“. Wildersas mano, kad Koranas kursto neapykantą, nedaug kuo skiriasi nuo „Mein Kampf“, o Mahometas buvo teroristas. Anglijos valdžia teigė, kad jo buvimas sukeltų pavojų viešajai tvarkai.
Nors sausį Olandijos teismas įsakė prokuratūrai iškelti bylą Wildersui dėl neapykantos kurstymo, Olandijos vyriausybė kritikavo Didžiosios Britanijos nutarimą. O vasario 26 d. Wildersas savo filmą rodė kai kuriems JAV senatoriams, kurie demonstratyviai pakvietė jį po Londono draudimo.
Vienai grupei taikomi saviraiškos laisvės apribojimai skatina kitas grupes ją dar labiau varžyti. Šoigu nurodė, kad jį įkvėpė Europos šalių nutarimas bausti už Holokausto neigimą. Jis neslepia, kad jo įstatymas didele dalimi taikomas Baltijos šalims. Primename, kad ES svarstant Holokausto draudimą, Baltijos šalių atstovai ragino bausti Sovietų Sąjungos vykdytų nusikaltimų neigimą, bet jų siūlymas buvo atmestas.
Prieš kelerius metus musulmonai piktinosi dėl Danijos laikraščiuose išspausdintų pranašo Mahometo karikatūrų, kurios esą tyčiojosi iš jų tikėjimo, juos žemino bei įžeidė. Jie nurodė, kad Europos šalyse Holokausto neigimas baudžiamas. Jei draudžiamas Holokausto neigimas, reikia drausti tyčiojimąsi iš pranašo, nes veidmainystė - drausti tik viena. Pernai Kanados musulmonai iškėlė bylą prestižiniam žurnalui „Maclean‘s“, nes šis išspausdino straipsnį iš neva musulmonus žeminančios knygos, kurią parašė žinomas publicistas Markas Steynas. Skundas buvo atmestas.
Žodžio ir saviraiškos laisvė yra atkakliausiai ir nuosekliausiai ginama JAV, bet ir ten pradedama svarstyti, ar nereikėtų Europos pavyzdžiu riboti žodžio laisvės. Vienas žinomiausių JAV teisės filosofų Jeremy’is Waldrons pernai rašė, kad yra didelis skirtumas tarp galingos valdžios ir pažeidžiamų tautinių ar religinių mažumų kritikos. Net pikčiausia ir pagiežingiausia kritika nepalauš valdžios, tad galima ją kritikuoti nesiskaitant su žodžiais. Viešai skelbiama, taigi ir toleruojama neapykanta, nukreipta prieš tautines ar religines mažumas, gali sukurti aplinką, kurioje niekinamos mažumos negali gyventi normaliai, nes jos nuolat žeminamos, pažeidžiamas jų orumas ir savigarba. Tam reikia užkirsti kelią.
Waldronas pažymi, kad bet kokie ribojimai turi būti išskirtiniai, ir taikomi tik atvirai neapykantai. Jo nuomone, negalima drausti kritikos, antipatijos ar nemėgimo išraiškų, pajuokų, pasityčiojimų, įžeidimų, net užgauliojimų. Kiekvienu atveju jo siūloma kartelė būtų pakelta gerokai aukščiau negu dabarties Lietuvoje, kur įstatymai draudžia ne tik neapykantos kurstymą, bet ir tyčiojimąsi bei niekinimą.
Tačiau kas nustato, kada kritika peržengia įstatymo ribas? Kokias turime garantijas, kad įstatymas netaps priemone odiozinėms asmenybėms bausti? Šustausko atveju prokuratūra laikosi santūriai. Bet prieš kurį laiką pinigine bauda buvo nubausta 69 metų gydytoja, kuri kitataučius ir kitatikius išvadino „parazitais“. Čia persistengta.
Neabejoju, kad Šustauskas nuoširdžiai pritaria primityviai minčiai, kad žydai valdo pasaulio ūkį ir jį sužlugdė. Veikiausiai jis yra antisemitas. Bet ar galime jį bausti dėl tokių minčių reiškimo? Daug lietuvių mano, jog rusai yra gimę imperialistais, kad dalis jų yra Maskvos penktoji kolona ir tokiais bus visą savo gyvenimą. Dažnai nedraugiškai atsiliepiama apie lenkus. Ar tokios mintys apie rusus ir lenkus yra baustinas tautinės neapykantos kurstymas, ar tik primityvios mąstysenos išraiška? O ką turėtume manyti apie tvirtinimą, kad abortų priešininkai „įkūnija žmogaus tipą, kuris… visur kiša savo smalsią judrią nosytę ir ilgus, landžius, parazituojančius ne savo reikaluose čiuptuvus?”
Sunku nustatyti, kas yra kurstymas ar niekinimas. Ypač jei prisimenama, kad teiginio tiesa yra vienas dalykas, o tai ko siekiama jį skelbiant – jau kitas. Nesunku įsivaizduoti aplinkybių, kuriomis tiesą pasakiusiam žmogui gresia bausmė, jei įtariama (žinoti beveik neįmanoma), kad tai daroma piktais sumetimais.
Rasizmas, antisemitizmas, neapykanta kitoms tautoms klesti beveik visur. Nereikia susitaikyti su šiais reiškiniais, būtina jiems priešintis švietimu, kritika, griežtu atsiribojimu, bet ne baudžiamuoju kodeksu. Lietuva turi karčią sovietų metų patirtį, kai įstatymais buvo piktnaudžiaujama susidorojant su kitaminčiais, slopinant išsireiškimo laisvės. Minties policijos, net ir geranoriškos, nereikia.