Vienintelis evangelistas Morkus, skirtingai nuo kitų evangelistų, aprašydamas Jėzaus buvimą dykumoje, įterpia gana keistą sakinį: „Jėzus buvo kartu su žvėrimis”. Aišku, dykumoje galima sutikti vilkų, šakalų, gyvačių, net liūtų, tačiau šios savitos evangelisto užuominos prasmė yra kita.
Pirmiausia turėtume neužmiršti, kad Biblijoje dykuma yra dviprasmė vieta: Izraelio maišto ir nuodėmės kelyje į Pažadėtąją žemę vieta, bet kartu ir Viešpaties artumo su savo tauta vieta (žr. Oz 2, 16). Tad ir Jėzus, kaip Izraelis, yra šėtono gundomas, tačiau jis, pasirinkdamas Dievo artumos kelią, išlieka nesugundytas.
Šia prasme suprantama ir žvėrių taika su Jėzumi: jis yra lyg naujas ir tobulas Adomas, gyvenantis pasaulio sode, taikoje su visa kūrinija. Sodo priešingybė dykuma tampa sutaikinimo ir išgydymo vieta. Mintys krypsta į garsiąją pranašo Izaijo ištrauką, kur aprašomas Mesijo laikmetis kaip grįžimas į kūrinijos harmoniją pagal Kūrėjo planą:
„Tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą” (Iz 11, 6-8).
Laukiniai žvėrys, naminiai gyvūnai ir žmogus praranda savo atšiaurumą ir gyvena greta vienas kito. Tai simbolis teisingumo ir meilės kupino pasaulio, kurį pradėjo Jėzus Kristus, tačiau kuriam įsigalėti vis dar trukdo šėtonas.
Kaip žinome iš Bažnyčios istorijos, sekdami Jėzų, daugybė vyrų ir moterų taip pat pasitrauks į vienumą, kur, visaip gundomi, ieškos Dievo artumos. Maldoje ir tyloje žmogaus širdis, o tuo pačiu ir visa kūrinija, yra perkeičiama. Tada atšiauri dykuma išnyksta, plėšrūs žvėrys, kurie dažniausiai yra mumyse, o ne šalia mūsų, tampa švelnūs ir mylintys.
Rytuose, pradedant šv. Antanu Egiptiečiu († 356), vienuoliai pasitraukdavo į Egipto arba Palestinos dykumas. Vakaruose, kur nėra smėlio dykumų, jie pasirinkdavo nuošalias vietoves kalnuose arba miškuose. Vakarų Bažnyčioje vienuoliško judėjimo pradininku yra laikomas šv. Benediktas († 547).
Tačiau kvietimas sekti Jėzų dykumoje nėra skirtas vien tik vienuoliams. Šis kvietimas yra skirtas visiems. Žinoma, tik kitu būdu. Atsiskyrėliai vienuoliai pasirinko dykumos erdvę, mes turime pasirinkti bent jau dykumos laiką. Praleisti laiką dykumoje, vadinasi, sukurti šiek tiek tuštumos ir tylos aplink save, kad vėl atrastume savo širdies kelią, vedantį prie mūsų būties šaltinių.
Krikščionių tradicija tai dar vadina pasninku. Žinia, egzistuoja įvairūs pasninkai. Dažniausiai pasninką susiejame su mėsos ar kito maisto atsisakymu. Tai irgi svarbu. Tačiau šiandien tai ne pats svarbiausias pasninkas. Juk maistas žmogaus nesuteršia, ne jis gadina žmogaus širdį (žr. Mt 15, 11). Daug reikalingesnis už maisto pasninką yra triukšmo ir vaizdinių pasninkas.
Gyvename „show“ civilizacijoje. Didžiausi srautai vaizdų ir garsų atkeliauja į mūsų sielą iš televizijos, interneto, spaudos, radijo. Daugelis jų yra mažai naudingi, nes atgabena prievartą ir nerimą, kuria klaidingą ir nerealų gyvenimą. Esame persisotinę vaizdiniais, apsvaigę nuo triukšmo. Gal bent Gavėnios metu galėtume pasirūpinti savo sielos detoksikacija?
Kai Palestinoje pučia Pietų vėjas (arab. Hamsin), nešantis Sacharos smėlį, tai niekas nepalieka atvirų langų, jei nenori atrasti namuose daiktų, apneštų dulkėmis. Panašiai reikia prižiūrėti tai, kas patenka į mūsų širdį per regėjimą. Kažkas galbūt ginčysis, jog akis sukūrė Dievas, kad stebėtume pasaulį. Tai tiesa, tačiau Dievas, sukūręs akis, sukūrė ir akių vokus, kad galėtume kartas nuo karto akis užmerkti.