Tad ir mums, su visomis Europos Sąjungomis ir NATO reikalinga politika Baltarusijos atžvilgiu. Dar ne taip seniai atrodė, kad tokią politiką turime, ir ji gana paprasta – nepripažinti Lukašenkos režimo bei izoliuoti jo vadovus, remti demokratines šalies jėgas ar bent jų užuomazgas, kurti laisvės balsu kalbančias radijo stotis, visoje Europoje būti Baltarusijos reikalų „žinovais“.
Šiandie tiek Baltarusijos vidaus, tiek ir tarptautinė situacija žymiai sudėtingesnė, tad ankstesnė politika atrodo jau iki primityvumo paprasta ir neveiksminga. Artima kaimynystė įpareigoja: bendra 679 kilometrų siena, verslo interesėliai, pasienio gyventojų noras bendrauti, noras nepamiršti, kad už sienos, buvusioji Lietuvos kunigaikštystė...Nieko stebėtino, kad ir diskusijų apie Baltarusija Lietuvoje ir Europoje vis daugiau.
Kuriozų ar tvarkos šalis?
Sakoma, kad Baltarusija yra paskutinė Europos diktatūra. Taip ar ne – dar galima ginčytis, tačiau atidžiau patyrinėjus šią šalį neabejotinai pasirodys, kad Baltarusija – tai miniatiūrinė Sovietų Sąjunga.
Tačiau tai ne Stalino ar Brežnevo sąjunga, o veikiau gorbačiovinės SSSR miniatiūra, kurioje yra griežtomis taisyklėmis ir korupcija apibrėžtas privatus sektorius, ribota laisvė reikštis privačiai ekonominei ir politinei iniciatyvai municipaliniame lygyje, tačiau absoliutus valstybinės valdžios monopolis, valstybės vadovo fondais ir korupcija „reguliuojama“ rinka bei viešoji nuomonė.
Dabartinė Baltarusija „atsirado“ prieš penkiolika metų, kai tenykščius prezidento rinkimus, per pirmąjį turą , surinkęs 45 proc., o per antrąjį – 80 proc. balsų, laimėjo tuometės Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir Antikorupcinės komisijos vadovas Aleksandras Lukašenka.
2009 metus pasitikusi Baltarusija primena padoriai valdomą sovietinį kolūkį. Pagal gyvenimo kokybę dvylikos teisėtų sovietinių respublikų tarpe Baltarusija nusileidžia tik Rusijai, pagal kitus laisvių ir rinkos ekonomikos galimybių parametrus priskirtina nelaisvų valstybių kategorijai.
Tenka pripažinti, kad daugelis Baltarusijai logiškai prognozuotų scenarijų neišsipildė. Komandinė ekonomika nesužlugo, šalis nemirė iš bado ir iš ekonominio nepasitenkinimo nenuvertė režimo. Veikiau atvirkščiai – suvokę, kad nuo režimo malonės priklauso labiau nei nuo Briuselio idėjų, žmonės savaip konsolidavo šalį. „Spalvotosios“ ar „gėlių“ revoliucijos neįvyko, palapinių miestelis Minsko centre atrodė nepakankamai įspūdingas, kad Lukašenkos „ochranka“ išsigąstų.
Balanso dėlei verta pasakyti, kad neįvyko ir kai kurių Kremliaus politikų scenarijus sukurti jungtinę Rusijos-Baltarusijos valstybę. Ji nepažengė toliau popierinių pasižadėjimų. Baltarusiai linksta turėti savo valstybę, tegu ir lukašenkišką, nei tapti Rusijos dalimi. Kadangi Rusija šiandien taip pat nedemokratinė, argumentų eiti į naują sąjunginę valstybę dar mažiau. Europa beveik įprato be Baltarusijos. Tas kažkas, esantis tarp Rusijos ir Europos, nebe labai ir reikalingas.
Rytų partnerystė
Europai tenka pripažinti, kad Baltarusijos klausimo sprendimas nejuokais užtruko. Ligšiolinės švelnios ir pigios priemonės pritraukti visokias ten moldovas ar gruzijas arčiau savęs baigėsi niekuo. Rusija, elgdamasi grubiai ir tiesmukai, pasiekė daugiau nei Europos džentelmenai. Įgriso laukti ir tikėtos, kol Rusija ir buvusios sovietinės Respublikos susitvarkys, sudemokratės ir mandagiai pasiprašys į Europą.
2009 metus Europos Sąjunga pasitiko siūlydama naują bendradarbiavimo projektą, vadinamą Rytų partnerystės politika. Ji pritaikyta šešioms buvusios SSSR respublikoms, nelaukiant, kol demokratija ir žmogaus teisės įsitvirtins.
Pasak oficialių ES dokumentų, Rytų partnerystė, užtikrindama suderinamumą su kitomis regioninėmis iniciatyvomis, sudarys galimybę plėtoti daugiašalį bendradarbiavimą demokratijos (sic!) ir gero valdymo, ekonominės integracijos, energetinio saugumo ir kontaktų tarp žmonių srityse. Trečios šalys (Rusija, Turkija) įvairiuose projektuose galėtų dalyvauti ad hoc pagrindu.
Tikimasi, kad daugiašaliame bendradarbiavime Baltarusija galės dalyvauti kaip pilnateisė narė. Atsižvelgiant į Baltarusijos kaip šalies kaimynės ir energijos tranzito šalies svarbą, turėtų būti sukurta Baltarusijos įtraukimo strategija. Sprendimas vis dėlto bendrauti su Minsku buvo grindžiamas tuo, kad šalis įvykdė kai kuriuos ES pageidavimus, paleido bent jau dalį politinių kalinių ir pasižadėjo demokratiškiau organizuoti rinkimus. Net ir netikėdama, kad Baltarusija savo noru taps demokratine, ES pripažįsta, kad bendrauti su ja reikia – neįvyko taip, kaip norėjome – greitai ir efektyviai – teks ilgai ir kantriai. Juolab, kad Minsko lyderis ne kartą parodė gerų norų gestus ir suprato, kad vien už gerus norus jam bus atleista nemaža nuodėmių.
Kodėl kai kam Lukašenka geras prezidentas?
Kaip paradoksaliai neatrodytų, visoje Europoje, o ir Lietuvoje Lukašenkos gerbėjų netrūksta. Jų net keletas grupių.
Viena – tai tokie sovietinės nostalgijos puoselėtojai, kolūkininkai, tebetikintys, kad ta kolūkinė sistema nebuvo tokia jau bloga. Jų nedaug ir, tiesa sakant, Lietuvos politikai didelės įtakos tai neturi.
Įtakingesni ir savaip pavojingesni yra įsitikinę, kad Lukašenkos politika – tai sėkmingas baltarusiško nacionalizmo slopinimas, nacionalizmo, kuriam, kaip minėta, tikroji Lietuva yra Baltarusija, tikroji Baltarusijos sostinė – Vilnius, herbas – Vytis, o lietuviai – tautinė mažuma. Vieną kartą lietuviams jau teko nusileisti – tarpukarinį Juozo Zikaro sukurtą Lietuvos herbą pakeitė aliuzija į neva senesnį Vyčio variantą.
Kol Lukašenka tapatina su Baltarusija tik save, lietuviai gali miegoti ramiai – niekas nepretenduoja nei į Vilnių, nei į Vytį, baltarusiai – tradicinė valstiečių tauta, ne taip labai pretenduojanti ir į šlovingą didžiosios kunigaikštystės istoriją. Lukašenkos Baltarusija, regis, nesiruošia minėti Lietuvos tūkstantmečio kaip savo šalies istorijos pradžios.
Kai kuriems verslo pasaulio atstovams atrodo, kad Lukašenkos tvarka ir jo asmeninės simpatijos gali garantuoti palankius Lietuvai kontraktus. Simpatijos, o ne kritika, gali atverti rinkas ir net sudaryti galimybes spręsti energetikos problemas. Lietuviams, beje, Baltarusijos rinka visai apžiojama. Tris kartus daugiau gyventojų turinti Baltarusija bendrojo vidaus produkto (BVP) apimtimi ne ką telenkia mūsų valstybę, o BVP vienam gyventojui Lietuvoje yra pusantro karto didesnis nei už sienos.
Gali nutikti taip, kad mums, besistumdant dėl naujos branduolinės jėgainės statybos, ją pastatys Baltarusija. Šiuo metu AE statybos Baltarusijoje planai įgauna kontūrus. AE statybos vieta pasirinkta netoli Vilniaus. Preliminariai jau pasirinktas pagrindinis AE statybos rangovas – Rusija.
Pamąstymai ir patarimai
Taigi, ką daryti šiandien – laikytis ankstesnių principų ar juos keisti, pasinaudojant diktoriumi savų problemų sprendimams.
Pradėkime nuo nacionalinio saugumo. Baltarusija tikrai kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Nepaisant puikių santykių tarp atskirų verslo grupių ir net piliečių tarpusavio simpatijų, Baltarusija yra šalis, kuri mus ir mūsų sąjungininkus įvardija kaip didžiausią savo priešą, tuo tarpu Rusiją laiko natūraliu sąjungininku. Baltarusija yra visų pirma Rusijos, o ne Lietuvos partneris.
Rusijos globalioje strategija Baltarusija yra daugiau nei artimas užsienis, Baltarusija tiesiog Rusijos teritorija. Kam įdomu, tepastudijuoja dokumentus ir žemėlapius. Nėra didelio skirtumo ar Rusijos karinė sąjunga formalizuota, ar ne. De facto ji buvo ir niekados nedingo. Būtų naivu tikėtis, kad globalioje demokratijos ir autoritarizmo priešpriešoje Lietuva ir Baltarusija susimylėtų it Romeo ir Džiuljeta klasikinėje tragedijoje. Sąjungininkai seniai pasirinkti, ir kol Minskas jų nepakeis, Baltarusija liks pavojinga šalimi. Todėl Šengeno siena šiandien turi būti itin tvirta ir itin patikima. Jei Lietuva Minską pamils labiau nei Briuselį, Rusija kartu su Baltarusija gali “pamilti” mus kaip kokią Gruziją.
Visi, kas “suka” verslą šioje šalyje, yra išties drąsūs žmonės. Biznis nedemokratiškose šalyse kur kas rizikingesnis už verslą teisinėse valstybėse. Lietuvos verslas tegali skaudžiai prisiminti 1998 metų Rusijos krizę. Lietuva nuo jos nukentėjo daugiau nei kitos Baltijos šalys vien todėl, kad Lietuvos ekonominiai ryšiai su Rusija buvo patys gaudžiausi. Beje, Briuselis už ryšius mus gyrė, bet užėjus krizei, “pasiplovė”. Jei norime panašai rizikuoti su Baltarusija, prašom. Rytų partnerystės politika suteikia nemažai galimybių, tačiau nereiktų pamiršti, kokią riziką prisiima kiekvienas, besigundantis lengvais pinigais anapus Šengeno erdvės. O šiaip jau visi, manydami išnaudoti menamus Maskvos ir Minsko nesutarimus savo naudai, gali tapti aukomis – nestinga juk norinčių išnaudoti Vilniaus-Briuselio nepasitikėjimus Maskvos naudai.
O jei jau taip, tai investicija į Vakarų demokratiją, o ne į Maskvos-Minsko aljanso stiprinimą yra gyvybinis Lietuvos interesas. Yra sritis, kurioje galime ir turime dirbti. Maskva – tai SSRS nostalgija, gi Vilnius Baltarusijoje kelia istorines – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nostalgijos nuotaikas.
Baltarusijos istorikai šiandien neretai bando teigti, kad Lietuvos nebuvo, kad visa Lietuva – tai Baltarusija, o dabartinė Lietuvos Respublika – žemaičių ir Kauno separatistų avantiūra. Lukašenka nėra didelis šios koncepcijos fanas, nes tai kertasi su Maskvos kunigaikštystės nostalgijos pavojais.
Tad Lietuva šiandien gali istoriškai ir ideologiškai veikti Baltarusiją. Istoriškai (o būtų malonu, kad ir emociškai) Baltarusija turi būt visų pirma istorinė mūsų, o ne Maskvos, dėl to verta daryti aktyvią politiką. Europos idėjos čia gali nemažai padėti, o rytų slavams taip pat būtų malonu – žinoti, kad laimingiausia jų valstybė atmenamoje istorijoje vadinosi Lietuva, kad tai jų interesas yra ardyti Šengeno sienas Europos labui, o ne prieš ją.