Daugelis naujojo Seimo bei vyriausybės narių politiko misiją, politiko aiškinamojo darbo visuomenei svarbą ignoruoja, kadangi šiai pareigai nėra profesionaliai pasirengę. Nesuvokia politiko atsakomybės tautai, bijo žmonių intelekto ir emocijų raiškos, nes nėra subrendę kaip laisvai ir savarankiškai mąstančios asmenybės, kurioms būdinga susiklosčiusios pažiūros bei tvirta nuomonė.

Lietuvos visuomenė jau įsitikino, jog partijos pavadinimo kepurės nepakanka, kad patekę į valdžią partijos pavadinimu pridengtų savo neišprusimą, neišmanymą, savo vidinės kultūros stoką. Naujoji valdžia vykdo trumparegišką socialinę politiką, skubotais bei nepamatuotais sprendimais, įstatymų pataisomis priešina tautą, Seimą ir Vyriausybę.

Abejingumas valstybės ateičiai

Rinkiminės kampanijos į Seimą metu įvairūs žurnalistai, tyrėjai, piliečiai analizavo, lygino, svarstė, kritikavo partijų rinkimų programas. Partijos žarstė daug pažadų, autoritetingai kalbėjo apie šalies švietimo, mokslo, ekonomikos reformas, šeimos politikos bei socialinės rūpybos naujoves. Tačiau konservatoriškų ir liberalių pažiūrų politikams iškopus į valdžią, skelbtos idėjos pasirodė esą tušti pažadai. Daugelį žmonių pribloškė A.Valinsko vadovaujamos Tautos prisikėlimo partijos sėkmė, kuri išryškino ne šoumenų politinę brandą, o Lietuvos rinkėjų žemą politikos suvokimo, politinio mąstymo lygį, Lietuvos piliečių abejingumą valstybės ateičiai. Piliečiai neracionaliai balsuodami ar nedalyvaudami rinkimuose suteikė galimybę individams, nesubrendusiems kaip asmenybės, stoti prie valdžios vairo, o tai jau yra nusikaltimas valstybės, tautos, piliečių atžvilgiu.

Po rinkimų rezultatų šoko atsitokėję piliečiai, žurnalistai, politologai, mokslininkai ėmė aptarinėti šalies politinę, ekonominę, socialinę situaciją, ją vaizdingai apibūdindami. M.Katkus naująjį valstybės raidos etapą įvardijo kaip „riaušininkų laiką“; G.Mažeika - kaip „valdžių ir tautos atstūmimo laikotarpį“; A.Maldeikienei atrodė, kad Lietuva „žaidžia kovą ir laisvę“; V.Laučius tvirtino, kad naujajai valdžiai stinga „drąsos ir vyriškumo“, „teisingumo ir solidarumo“.

Psichoterapeutas R.Alekna teigė, kad po ištikto politinio šoko seka neigimo ir susitaikymo tarpsnis. Dėmesį patraukė M.Katkaus mintis, kuria konstatuojama, jog Lietuvoje „pernelyg maža organizuotų idėjų ir pernelyg daug individualaus maišto, kad būtų galima ignoruoti tas jėgas, kurios organizuoja“. Kodėl Lietuvoje individualus maištas vertinamas menkiau nei organizuoti veiksmai?

Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą

Individualus maištas vertinamas menkiau todėl, kad visokio plauko valdžioms bei valdžių komentatoriams individualus maištininkas yra ne visada patrauklus savo vidine laisve, ryžtingu protestu prieš stagnaciją, konservatyvias pažiūras. Nes jis/ji ieško naujo, yra visuomenės dvasinės, intelektinės pažangos variklis: kūrybinga, išradinga, valinga, drąsi asmenybė prieš minią gina savo vidines nuostatas.

Marija Aušrinė Pavilionienė:
Šiandien Lietuvos piliečiai patys turi mąstyti, kaip atkurti šalyje teisingumą, kaip iškuopti tą politinį absurdą, kurį patys sukūrė rinkimų situacija. Jie neprivalo aklai pasitikėti partijų viršūnėlėmis, kurios manipuliuoja žmonių likimais.

Savo esė Thoreau aptaria individo ir valstybės, individo ir valdžios santykius, kurie paradoksaliai panašūs į lietuviškąją situaciją. Thoreau rašo, jog valdžia turi gerbti žmogų. Kai valdžia primeta save žmonėms, nepalaiko šalyje piliečių laisvės, „netenka garbingumo“, piliečių pareiga yra priešintis tokiai valdžiai ir reikalauti geresnės vyriausybės. Pasak filosofo, valdžios visada mėgina padaryti tautą paklusnia, piliečius paversti „mediniais“, „šiaudiniais“ žmonėmis, „balkšvais žmogiškumo šešėliais“, lengvai lipdomu „moliu“.

Todėl mąstančios asmenybės gėdysi būti „valdžios nusavintos“, atsisako būti valdžios įkaitais, būti lojalūs valdžiai. Thoreau pabrėžia, kad žmogus neturi leisti valdžioms iš jo tyčiotis. Neturi leisti valdžioms jo sielą „valkioti purve“, nes žmogus gimsta ne tam, kad būtų valdžių prievartaujamas, o tam, kad „kvėpuotų taip, kaip pats tą išmano“. Ir gyventų taip, kad „priklausytų nuo savęs“, tačiau visada pasirengęs startui – pilietinei pareigai nepaklusti valdžioms, kai valstybė nėra tvarkoma proto principais.

Pasak Thoreau, protestuojantis prieš valdžią žmogus yra doras pilietis, kadangi jis savarankiškai mąsto ir nori, kad žmonės gyventų geriau. Todėl net vieno žmogaus protestas yra gera pradžia, nes „tai, kas kartą gerai padaroma, tas padaroma visiems laikams“. Thoreau turi savo požiūrį į piliečių mažumą ir daugumą. Jo nuomone, vyriausybė turėtų „puoselėti išmintingąją mažumą“, nes ją sudaro budrūs piliečiai, kurie pastebi vyriausybės klaidas ir siekia, kad klaidų būtų išvengta. Dabartinė Lietuvos valdžia gi mąsto apie tai, kaip sutramdyti nepaklusniuosius, maištaujančius prieš valdžią, kuri gyvena nutolusi nuo tautos, užsidariusi dramblio kaulo bokšte. Thoreau laiko, kad ir vienas žmogus „sudaro vieno daugumą“, kadangi mąstantis maištininkas savo aktyviu protu pats, be valdžių įsikišimo kuria savo gyvenimo prasmę.

Esė „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“ Thoreau ironizuoja: „Mes įpratome sakyti, kad žmonių masės yra nepasiruošusios“ organizuotai veiklai, kad „visuomenės pažanga yra lėtas dalykas“, kad žmonės laukia, kol „kiti ištaisys blogį“. Jis įspėja, jog žmonės turi dėti daug pastangų, kad laimėtų teisingumas, nes „išmintingas žmogus nepaliks teisingumo atsitiktinumo malonei ir negeis, kad jis vyrautų daugumos valia“.

Šiandien Lietuvos piliečiai patys turi mąstyti, kaip atkurti šalyje teisingumą, kaip iškuopti tą politinį absurdą, kurį patys sukūrė rinkimų situacija. Jie neprivalo aklai pasitikėti partijų viršūnėlėmis, kurios manipuliuoja žmonių likimais. Jie neturėtų emigruoti iš savo šalies. Neturėtų palikti Lietuvos valstybės politinių intrigantų ir avantiūristų žaidimams. Todėl šiandien kiekvieno piliečio vykdoma nepaklusnumo menkai valdžiai pareiga yra garbingas maištas, kuris atkuria pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms ir įprasmina kiekvieno individo būtį šioje žemėje.