Valentiniada – įstabus reiškinys. Prieš porą metų vasario 14 d. šiek tiek nustebino netikėtai gauta SMS žinutė: „Atskleisk jausmus draugui – nusiųsk melodiją“. Susivaldžiau nenusiuntęs. O šįmet tą pačią dieną sutrikau gavęs štai tokį sveikinimą: „Su geriausiais linkėjimais šv. Valentino dienos proga Jus sveikina Jūsų ratuotas amūras – Taksi 14…”.
Geriau jau būčiau anąkart nusiuntęs melodiją draugui.
„Ratuotas amūras“ – tikrai įspūdinga taksi poezija. Kartu su varikliu perkaitusios fantazijos vaisius. Tik neduok Dieve, jums tapti tokios fantazijos objektu. Įsivaizduojate tą „amūrą“, sėdintį iš kairės nuo jūsų prie taksi vairo? Kamščių ir sankryžų patirties išvagotas veidas, nuo tūkstančių klientų pavargęs žvilgsnis, darbo prakaitas bei rūsti tikrovė judesiuose ir žodžiuose. Šitoks „išdykėlis“ Valentinas pagal iškvietimą. Ir jis – „amūras“, o jūs – net ne moteris!
Taksi-amūro vaizdinio prototipu galėjo būti nebent barmenas-vampyras iš Quentino Tarantino „Nuo sutemos iki aušros“. Erotiška pasitaikė šv. Valentino dienelė. Lieka tik pasikabinti ant kaklo paveikslėlį su žvėriškai nugalabytu amūriuku ir užrašu „No, I Won‘t Be Your Valentine“, kurį kolega Artūras Račas įsidėjo į savo blogą.
Taip jau nutiko, kad gilesnių politikos tradicijų neturinčioje Lietuvoje vis analfabetiškai niekinama politinė retorika priešinant „darbus“ ir „kalbas“. Dažnai patys politikai mėgsta kartoti šūkį: „mažiau kalbų, daugiau darbų“. Kodėl jie su tokiais šūkiais eina į Seimą, o ne į žemės ūkio barus, statybas ir gamyklas – neaišku. Akivaizdu viena: politinės retorikos tradicijų ir prasmingų apraiškų Lietuvoje labai trūksta.
Juo blankesnė, skurdesnė politinės minties bei žodžio tikrovė, juo ryškesnės joje politinės išimtys. Viena tokių išimčių – du nepriklausomos Lietuvos politikos metrai: Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis. Šių metų Vasario 16-osios proga jie grąžino politinės retorikos ir idėjų sankirtas į tame, kas liko iš politikos, besiplaikstančią kasdienos banalybę.
Televizijos laidoje jo požiūriui, kad pirmiau turi būti vertybiniai moraliniai akstinai, o ne medžiaginė gerovė ir saugumas, oponavo A. Brazauskas. Socdemų garbės pirmininko mintis buvo ta, kad žmogui pirma reikia užtikrinti socialinį-ekonominį išgyvenimo bei saugumo pagrindą ir tik tada reikalauti iš jo aukštesnių vertybių bei sąmoningesnio politinio elgesio. Tradicinis ideologinis kairės ir dešinės ginčas: kas pirmiau – moralė ar duona?
Šalies vadovo Valdo Adamkaus kalba, pasakyta šių metų Vasario 16 d. per Valstybės atkūrimo minėjimą Nacionaliniame operos ir baleto teatre, šiuo atžvilgiu tikrai verta dėmesio. Vis guodžiamės, kad mūsų politika stokoja idėjų tradicijų. Taip, iš tiesų stokoja, tačiau ir emigracijoje, ir tarpukariu, ir XIX a. būta šviesių asmenybių, praturtinusių vertybinius politinės minties klodus. Kaip Vincas Kudirka, kuriam prezidentas V. Adamkus savo kalboje skyrė garbingą vietą.
“Jis tikėjo idealo pranašumu prieš vadinamąją realybės politiką”, - kalbėjo valstybės vadovas apie V. Kudirką. Čia galime įžvelgti užuominų į esamas priešpriešas Lietuvos politinėje arenoje. V. Kudirka, kaip pažymi V. Adamkus, atvirai kėlė klausimus, abejojo ir kritikavo. „Kudirkiškos kritikos itin pasigendu šiandien“, - sako V. Adamkus. Šiuo atveju – nuoroda į kritišką, savarankišką, drąsų ir nedogmatišką mąstymą.
Prieš ką buvo nukreipta V. Kudirkos kritika? Prieš tamsumą, bailumą, prisitaikėliškumą, girdymą ir girtavimą, siaurakaktį fanatizmą ir davatkiškumą, prieš nesugebėjimą diskutuoti idėjomis ir amžiną nusiritimą iki bjauraus įpročio lįsti į oponento asmeninius reikalus, nesusijusius su diskusijos objektu. Trumpai tariant, V. Kudirka norėjo, kad „šviesa mūs žingsnius lydėtų“, ir baisėjosi priešingą situaciją liudijančiais dalykais.
Tad ką apie mūsų visuomenės būklę diplomatiškai, bet taikliai pasakė valstybės vadovas, tvirtindamas, jog pasigenda kudirkiškos kritikos? Kartais verta įsigilinti į progines politikų kalbas.