Regis, reiktų džiaugtis – derybos, įsiklausymas į kito nuomonę, dalies nacionalinių interesų ir tikslų atsisakymas turėtų sąlygoti konfrontacijos, senųjų ir naujųjų „šaltųjų karų“ pabaigą. Ir kartu reikėtų pritarti tiems, kurie siūlo Lietuvos diplomatijai tapti „pragmatiškesne“ – „palūkėti penkerius-dešimt metų“ su iniciatyvomis Rytų kaiminystėje, „vardan ramybės“, pamiršti nacionalinius interesus ir nustoti erzinti tiek didžiąsias ES valstybes, tiek Rusiją. Tuo labiau, jog kaip savo straipsnyje „„Vertybėmis“ grindžiamos politikos klystkeliai“ teigia Kęstutis Grinius - esame „maža ir ūkiškai silpna šalis“, kuri bet kuriuo atveju „neturi natūralių svertų kitoms šalims paveikti“.

Savaime suprantama, sąmoningas santykių su kaimynais griovimas yra vienas prasčiausių sprendimų užsienio politikos srityje. Tai galioja ir Lietuvos-Rusijos santykiams. Ir vis dėlto, jei esame „natūraliai silpni“ ir „niekam neįdomūs“, ar galime bent tikėtis, jog į mūsų nuolaidas ir „tono“ pakeitimą Maskva atsakys tuo pačiu? Kitaip tariant, būtų puiku, jeigu abi šalys galėtų išspręsti daugybę elementarių klausimų, susijusių kad ir su archyvų sutvarkymo, kapų priežiūros, intelektinių mainų ir kitais dalykais. Tačiau ką turėtume padaryti, kad nepatektume į savo pačių susikurtus spąstus? Ar tikrai užtenka vien sėdėti ir laukti, kol tarpusavyje dėl „naujų santykių“ susitars didžiosios valstybės?

Nereikia pamiršti, kad Vakarai geresnių santykių su Maskva siekia jau dvidešimt metų – iki šiol pastarieji taip ir neperaugo į partnerystę.
Arūnas Molis, Laurynas Kasčiūnas:

Viena vertus, JAV užsienio politikos instrumentai į valdžią atėjus B.Obamos administracijai iš dalies keičiasi, todėl ir Vakarų-Rusijos santykiai gali įgyti kitokią formą. Tačiau nereikia pamiršti, kad Vakarai geresnių santykių su Maskva siekia jau dvidešimt metų – iki šiol pastarieji taip ir neperaugo į partnerystę. Nes jei būtų peraugę, Vakarai ir Rusija negąsdintų vienas kito raketomis, nesidžiaugtų, jog pagaliau galbūt pradės derybas dėl branduolinės ginkluotės sumažinimo, nesiektų „partnerių“ karinės bazės iškraustymo iš trečiosios šalies (kaip tai gali atsitikti su JAV baze Kirgizijoje).

Kitaip tariant, rožinėmis spalvomis piešti Vakarų ir Rusijos santykių perspektyvas vien dėl pasikeitusios JAV administracijos yra kiek naivu.Ypač turint galvoje tai, jog tiek JAV, tiek Rusijos užsienio politika turi gilias tradicijas. Kitaip tariant, gali būti, jog šiandien stebime tik oponentų bandymus įtraukti priešininką į „žaidimą“ pagal sau palankias taisykles. Galima prisiminti kad ir Rusijos prezidento Medvedevo siūlymą pradėti debatus dėl Europos saugumo sistemos ateities. Abi pusės lyg ir supranta, jog reikalingas naujas požiūris į kovą su saugumui kylančiomis šiuolaikinėmis grėsmėmis.

Tačiau ar įmanoma susitarti, jei Vašingtonas šią kovą supranta kaip euroatlantinės saugumo erdvės plėtrą ir stiprinimą, o Maskva – kaip naujų institucijų, pakeisiančių „neefektyvią“ ir „atgyvenusią“ NATO sukūrimą? Bendro vardiklio paieškos šiame kontekste – tai dar ne parnerystė. Tai - „derėjimasis“, kurio metu abi pusės siekia patenkinti savo interesus.

Kai kurių analitikų teigimu, tariamo „globalaus susitaikymo“ fone Lietuva taip pat turėtų pagalvoti apie santykių su Rusija gerinimą. Kyla vienas klausimas – ką konkrečiai turėtume mes padaryti, kad Rusija suprastų mūsų „gerą valią“? Ar bent nuo ko reikėtų pradėti? Viešai pasmerkti Gruzijos ir Ukrainos lyderius dėl karo Pietų Osetijoje ir dujų krizės visoje Europoje? Paskelbti, jog nesieksime Rytų kaimynystės šalių integracijos į euroatlantines struktūras, ir paremti Maskvos siūlymus dėl naujos Europos saugumo architektūros? Pamiršti, jog Lietuva yra lygiateisė ES narė ir „patylėti“, kai didžiosios valstybės siekia sukurti sau palankų ES-Rusijos santykių režimą?

Latvija pretenduoja atlikti „tilto“ tarp ES ir Rusijos vaidmenį. Tačiau ar Ryga bent per plauką priartėjo prie savo šio tikslo „nuolaidžiaudama“ Rusijai?
Arūnas Molis, Laurynas Kasčiūnas:

O galbūt parduoti Rusijos įmonėms „Klaipėdos naftą“, „Lietuvos geležinkelius“, likusias „Mažeikių naftos“ akcijas ir pamiršti reikalavimus liberalizuoti Rusijos energetikos sektorių? Galbūt vadinamosios „pragmatiškosios“ užsienio politikos apologetai galėtų atsakyti į šį klausimą?

Kitas klausimas - kokios naudos galėtume tikėtis iš tokios politikos? Skeptiškai apie „nuolaidas“ Rusijai skatina galvoti ne tik istorinės paralelės (kažkada „vardan ramybės“ jau buvom nusprendę sutikti su visais didžiojo kaimyno reikalavimais). Užtenka pažvelgti į Latviją, įsileidusią Rusijos kapitalą į praktiškai visas strategines sritis. Rusijos kapitalas dominuoja Latvijos transporto ir energetikos įmonėse, rusų tautinės mažumos plačiai atstovaujamos centrinės ir vietos valdžios organuose. Latvijos prezidentė kažkada nuvyko į gegužės 9-osios šventę Maskvoje. Latviai neprieštaravo ES-Rusijos deryboms dėl strateginės sutarties.

Anot K.Girniaus, Latvija pretenduoja atlikti „tilto“ tarp ES ir Rusijos vaidmenį. Tačiau ar Ryga bent per plauką priartėjo prie savo šio tikslo „nuolaidžiaudama“ Rusijai? Gal Maskva nustojo naudoti etninių rusų „kortą“ santykiuose su Latvija? Gal latviai perka dujas iš „Gazprom“ pigiau nei mes? O gal į Ventspilį buvo atnaujintas naftos tiekimas naftotiekiu, padidinti krovinių srautai per Latvijos uostus? Regis, kad nelabai.

Lietuva iš esmės nėra kažkuo svarbesnė Maskvai nei Latvija, todėl Kremlius savo nuomonės apie Lietuvą greičiausiai nepakeis net ir sulaukęs tam tikrų „nuolaidų“. Atvirkščiai, pagarbą greičiausiai pelnytume tuo atveju, jei sugebėtume pasiūlyti naujų bendradarbiavimo su Rusija formų – tiek dvišaliame, tiek daugiašaliame (NATO ir ES) lygmenyse

Kita vertus, net jei ir pradėsime naują žaidimą su Rusiją, mums būtina aiškiai apsispręsti, kokiose srityse galime eiti į abipuses nuolaidas, o kurie klausimai negali būti paversti „mainų objektais“. Atsakymai į šiuos klausimus – ne vien „pragmatikų“ ir „vertybininkų“ akademinių debatų dalis. Tai - siekis atrasti tokį santykių su Rusija receptą, kuris atitiktų Lietuvos nacionalinio saugumo poreikius.