Vertybininkai Amerikos politiką Rusijos atžvilgiu mato ne toką, kokia ji yra, bet tokią, kokią jie norėtų matyti. Kai Vašingtono veiksmai nepatenkina jų ideologizuotų lūkesčių, jie juos ignoruoja arba nuvertina. Nors prezidentas Bušas buvo nepaprastai susižavėjęs Gruzija ir puoselėjo viltį, kad ji, kaip ir Afganistanas bei Irakas, taps demokratijos židiniu, Rusija seniai vaidina antraeilį vaidmenį JAV užsienio politikoje.
Irano branduolinės programos nutraukimas, kova su terorizmu, Afganistano ir Pakistano stabilizavimas, santykiai su musulmonų šalimis, Izraelio ir palestiniečių taikos derybų atnaujinimas, jau nekalbant apie ūkio krizės įveikimą – visi šie klausimai Vašingtonui yra gerokai svarbesni negu Rusijos pažabojimas. Be Rusijos palankumo arba neutralumo JAV negalės didinti spaudimo Iranui, siųsti krovinius kariams Afganistane, nuo teroristų apsaugoti branduoliniams ar biologiniams ginklams tinkamas medžiagas.
Vašingtonas siekia modus vivendi su Maskva, suprasdamas, kad Rusija liks varžove, mėgins plėsti savo įtaką, o pasitaikius proga, kiš pagalį į Amerikos ratus. Tai jau įvyko. Kirgizijos vyriausybės nutarė atšaukti sutartį su Jungtinėmis Valstijomis dėl amerikiečių oro pajėgų dislokavimo, Maskvai pritariant ar spaudžiant.
Bendradarbiavimas tęsis, nes jis JAV naudingas ir reikalingas. JAV labai rūpi su Rusija pratęsti branduolinių ginklų apribojimo sutartį (START-1) bei sumažinti abiejų šalių branduolinių galvučių skaičių. Antra vertus, jei Rusija pažeistų JAV gyvybinius interesus, pvz., palaikydama Irano branduolinę programą, Vašingtonas reaguotų griežtai. Maskva tą žino, tad vargu ar žengs tokį žingsnį.
Neadekvataus pasaulio supratimo pavyzdžiu laikau A.Molio ir L.Kaščiūno aiškinimą, kad Vakarų atsiribojimas nuo Saakašvilio, „reikštų ne ką kitą, o „domino“ efekto regione pradžią“, leistų Rusijai pertvarkyti geopolitinį regiono žemėlapį.
Šaltojo karo įkarštyje Vašingtonas teisindavo paramą antikomunistais pasiskelbusiems diktatoriams, pasikliaudamas „domino“ teorija. Buvo nuogąstaujama, kad pašalinus diktatorių, valdžią pagrobs komunistai arba jų statytiniai, pavers šalį TSRS sąjungininke, aktyviai destabilizuos savo kaimynes, kol jos viena po kitos pasiduos komunistų ir Maskvos įtakon.
Suprantamas noras sukurti ir vykdyti nuosavą užsienio politiką, galbūt Šiaurės šalių pavyzdžiu užtikrinti, kad Lietuvos balsas būtų išgirstas pasaulyje. Bet noras yra vienas dalykas, o tikrovė - kitas. Lietuvos siekis įgyti svaresnį balsą tarptautinėje visuomenėje kai kuriais atžvilgiais primena lėto, nešoklaus, 170 centimetrų ūgio vyro norą tapti krepšinio rinktinės nariu.
Būdama maža ir ūkiškai silpna šalis, Lietuva neturi natūralių svertų kitoms šalims paveikti. Ji gali išsikovoti didesnį vaidmenį tarptautinėje visuomenėje tik ilgu, atkakliu darbu, nuolat aiškindama savo poziciją, įsiklausydama į kitų nuomones, suburdama natūralių sąjungininkų koaliciją. Tik tada atsiras didesnė galimybė paveikti didžiąją politiką.
Ūkiškai galingesnės Šiaurės šalys staiga netapo įtakingos. Reikėjo smarkiai triūsti kelis dešimtmečius, kol buvo pasiektas dabartinis prestižas. Švedijos užsienio politika sulaukė pagarbos tik po to, kai Stokholmas įrodė, jog jis taiko tuos pačius kriterijus Rytams ir Vakarams. Lietuvai toks nešališkumas yra svetimas. Daugeliui į akį krenta besąlygiškas Saakašvilio rėmimas ir kai kurios Rusijai reiškiamos pretenzijos, pvz., kad būtų atnaujintas naftos tiekimas „Družbos“ vamzdynu. Maskva galėtų paprastai pasakyti, kad vamzdynas neatsiperka, tad Lietuva, kaip ir kitos šalys, tegul siunčia savo tanklaivius į Primorską.
Per pastaruosius dvejus metus vertybininkai neatliko namų darbų. Jie nederino savo veiksmų nei su kitomis Baltijos šalimis, nesukūrė sau deramo užnugario. Jie stengėsi paveikti partnerius retorika ir patosu, kartais net užgauliojimais, o ne argumentais ir realistišku padėties vertinimu. Itin daug ką sako jų negebėjimas ar nenoras suprasti Amerikos politiką Rusijos atžvilgiu.
Dar per anksti kalbėti apie pragmatiškesnę Lietuvos politiką, ir kaip Maskva reaguos į ją. Ši politika dar kuriama, ir jos tolesnį vystymąsi didele dalimi lems naujasis Lietuvos prezidentas. Rusijos reakcija nenumatoma, bet spėčiau, kad Kremlius liks abejingas. Santykiai gal šiek tiek pagerės, bet Maskva toliau laikys Lietuvą didesnio dėmesio neverta maža kaimyne.
Net tuo atveju pragmatinė politika Lietuvai butų naudinga, nes duotų ženklą NATO ir ES šalims, jog Lietuva yra sukalbamesnė, taigi ir patikimesnė partnerė.
Autorius yra politikos apžvalgininkas, VU TSPMI docentas.