Ar įmanoma atrasti rimtų požymių, rodančių JAV ir Rusijos santykių perėjimą į naują, t.y. „atšilimo“ etapą? Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius teigia, jog tokių požymių yra, pavyzdžiui, Rusijos ketinimas atsisakyti raketų „Iskander“ dislokavimo Karaliaučiuje. Bet ar tikrai tai yra Rusijos „nuolaida“ Vašingtonui, Europai, Baltijos šalims?

Švelnėjanti Maskvos retorika ir Obamos-Medvedevo telefoniniai pokalbiai nėra nei tendencija, nei pokytis. Atsisakyti to, ko niekada realiai ir neplanavai daryti – nėra sudėtinga. Greičiau atvirkščiai – itin naudinga. Tai savotiškas derybinės galios stiprinimas pagal formulę: „aš - tau, tu – man“. Rusija mėgsta į tarptautinę diplomatijos erdvę kartas nuo karto „išleisti“ kokią nors iniciatyvą, pridengtą „tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo“ retorika, ir po to stebėti vakariečių reakcijas.

„Iskander“ raketų istorija tik vienas pavyzdžių. Greta jų galima prisiminti Maskvos siūlymą NATO kartu užtikrinti oro erdvės virš Baltijos šalių apsaugą, pakeisti dolerį rubliu pasaulinėje naftos rinkoje, sukurti dujų kartelį ir pan. Tad akivaizdu, jog tai, ką stebime šiandien – ne Rusijos „nuolaidos“, o tiesiog naujas Rusijos siūlomas geopolitinis žaidimas. Ko Rusija norėtu už šių planų ir siūlymų „atsisakymą“? Ir kiek mes išloštume, „pragmatiškai“ pažvelgę į šiuos ir panašius Rusijos siūlymus?

Akivaizdu, jog „nuolaidžiaudama“ Rusija tikisi neprarasti savo pasaulinės bei regioninės įtakos. Rusija siekia pripažinimo - norėtų vienu metu tapti ir svarbiausia JAV partnere, ir konkurente. Tačiau nors Rusija akivaizdžiai stipresnė nei prieš 10-15 metų, jos „žvaigždžių valanda“ jau praėjo. Visų pirma po to, kai buvo atmestas G.Busho siūlymas kartu įsitraukti į „karą su terorizmu“. Ir dabar - kritus naftos kainai. Tai akivaizdžiai parodė ir naujoji JAV administracija – pirmasis prezidento įsakas buvo dėl Guantanamo kalinių paleidimo, pirmasis interviu - arabų televizijai, valstybės sekretorė H.Clinton pirmąjį vizitą suplanavo į Japoniją.

JAV „smegenų centrai“ visų pirma projektuoja strateginę JAV ir Kinijos arba Indijos partnerystę. Su šiomis šalimis, o ne Kremliumi ateityje gali būti dalijamasi globalia įtaka. Savaime suprantama, anksčiau ar vėliau bus skirta dėmesio ir santykiams su Rusija. Tačiau jie turbūt neprimins dviejų supervalstybių santykių.

Nors santykiai su Rusija nėra naujosios JAV administracijos prioritetas, Vašingtonas, be abejo, žino esmines Maskvos keliamas sąlygas dėl artimesnio bendradarbiavimo. Pagrindinė sąlyga – Maskvos teisių pripažinimas plėsti įtaką „artimąjame užsienyje“. Kitaip tariant, Kremlius norėtų, jog Vašingtonas nutrauktų tiesioginę paramą glaudesnių santykių su Vakarais siekiančioms šalims – Ukrainai, Gruzijai, Moldovai. Jau nekalbant apie Vakarų įtakos plėtrą Baltarusijoje, energetinių resursų importą iš Azerbaidžano, karinių bazių kūrimą Vidurio Azijos šalyse. Maskva norėtų, jog naujasis prezidentas būtų kritiškesnis Baltijos šalių atžvilgiu, pavyzdžiui, kai kalbama apie tautinių mažumų teises. Rusija nori, kad JAV pripažintų ją kaip vieną iš Europos saugumo sistemos „arbitrų“. Kitaip tariant, Maskva, siekdama „suartėjimo“ su JAV, nori padiktuoti ir šio „detanto“ sąlygas. Ar mums šis reikalavimas priimtinas?

Siūlant laikytis „pragmatiškenės“ santykių su Rusija linijos, reikėtų nepamiršti, jog pragmatizmas – konkretaus turinio reikalaujanti sąvoka. Ypač kai kalbame apie santykius su Rusija. Gerai, jei „pragmatizmas“ suvokiamas kaip naujų, efektyvesnių instrumentų ir argumentų paieškos santykiuose su Rusija.

Iš tikrųjų, reikalaudami atlyginti okupacinę žalą, atnaujinti naftos tiekimą „Družbos“ vamzdynu, grasindami peržiūrėti tranzito į Kalinigradą sąlygas šiandien pasieksime turbūt nedaug. Bet tai nereiškia, kad turėtume pritarti visoms be išimties didžiųjų ES ir NATO šalių iniciatyvoms Rusijos atžvilgiu, neberemti Rytų kaiminystės šalių, ieškančių atsvaros Rusijos įtakai. Jeigu, tarkime, šiandien Vakarai atsiribotų nuo dabartinio Gruzijos politinio lyderio (su visais jo trūkumais) tai reikštų ne ką kitą, o „domino efekto“ regione pradžią – Rusijai atsivertų „galimybių langas“ perbraižyti geopolitinį regiono žemėlapį.

Baltijos šalių tikslas – ne „ištirpti“ europinėse struktūrose, o priversti tiek Briuselį, tiek Vašingtoną bei Maskvą „išgirsti“ ir atsižvelgti į mūsų interesus. Tuo labiau, kai kalbama apie gyvybinius interesus – valstybės nepriklausomybę garantuojantį ekonominį, karinį, informacinį ir kitokį saugumą. Visa tai reiškia, jog vardan „pragmatiškumo“ neturėtume susitaikyti su „neišvengiama“ Rusijos ekonomine, karine, kultūrine ir kitokia ekspansija ir jos pasekmėmis.

Eidami šiuo keliu neišvengiamai susidurtume su dilema - kur užbraukti skiriamąją liniją? Kitaip tariant, kaip nustatyti politinių ir ekonominių nuolaidų Rusijai minimumą, kuris leistų „normalizuoti“ dvišalius Lietuvos ir Rusijos santykius neperžengiant Lietuvos nacionalinio saugumo „raudonųjų linijų“? Kitas klausimas, kiek Rusija yra pasirengusi priimti iš mūsų šias nuolaidas ir ar ši nuolaidžiavimo politika atneštų mums realios naudos? Tik tada, kai „pragmatiškos“ politikos šaukliai atsakys į šiuos klausimus, debatai dėl Lietuvos užsienio politikos bus iš tikrųjų pakylėti į aukštesnį lygmenį.