Tačiau, blogėjant Lietuvos ekonominės raidos perspektyvoms tas skirtumas pradėjo augti ir, galima sakyti, kad „skyrybos“ įvyko praėjusių metų spalį, kai euro tarpbankinės palūkanos pradėjo mažėti, tuo tarpu VILIBOR staigiai šoko į viršų (diagrama: 3 mėn. pinigų rinkos palūkanų normos).
Vos per vieną mėnesį palūkanų normų skirtumas padidėjo nuo 73 iki 371 bazinių punktų.
Todėl galima suprasti daugelio žmonių nusivylimą ir pasipiktinimą, jų paskolų aptarnavimo kaštai staiga padidėjo ir už paskolas reikia mokėti daugiau.
Kai kam netgi atrodo, kad bankai dirbtinai ir nepagrįstai kelia VILIBOR palūkanas, o Lietuvos bankas juo prastai prižiūri. Internete platinamos peticijos, kuriose pykstama, kad visame civilizuotame pasaulyje palūkanų norma yra mažinama, bet Lietuvoje ji kyla. Nesuprantama, kodėl EURIBOR ir VILIBOR skiriasi daugiau nei dvigubai, jei Lietuvos valiuta yra susieta su euru fiksuotu kursu.
Reikalaujama, Lietuvos bankas bei vyriausybė imtųsi griežčiausių veiksmų, kad sustabdytų nepagrįstą VILIBOR kilimą ir nustatytų santykį, kiek gali skirtis VILIBOR ir EURIBOR. Tačiau, ką duotų pinigų kainos reguliavimas administracinėmis priemonėmis?
Finansų vadovėliuose rašoma, kad pinigų palūkanų normą (pinigų kainą) sudaro šalies rizika ir kredito rizika. Šalies rizika visuomet koreliuoja su pinigų palūkanų norma, t.y. rizikai didėjant, auga palūkanos ir atvirkščiai.
Lietuvos vyriausybės ilgalaikių vertybinių popierių palūkanų normų ir pinigų rinkos rodikliai tą taisyklę gana vaizdžiai iliustruoja. Diagramoje (12 mėn. VILIBOR-EURIBOR skirtumas ir ilgalaikių LR VVP euroobligacijų pelningumų palyginus su Vokietijos VVP skirtumas) matyti sinchroniškas vyriausybės vertybinių popierių ir VILIBOR palūkanų normų kilimas praėjusių metų pabaigoje. Kaip matome, vyriausybės vertybinių popierių kaina tapo netgi didesnė nei pinigų rinkos kaina. Tai reiškia, kad rinkos bankų sektoriaus riziką vertina palankiau, negu valstybės viešųjų finansų sistemos riziką.
Apskritai, ilgesniam laikotarpiui pinigai, kuriuos bankai pritraukia kaip paskolų lėšas, negali būti pigesni nei vyriausybės paskolos. Todėl ir indėlių palūkanos taip pat didėja.
Čia Lietuva nėra kuo nors išsiskirianti. Pvz. Latvijoje analogiškas rodiklis RIGIBOR yra žymiai didesnis nei Lietuvoje, o Estijoje tarpbankinėje rinkoje pinigų kaina beveik tokia pati, kaip ir Lietuvoje. Rusijoje ilgesnio nei vieno mėnesio laikotarpio tarpbankinės palūkanos viršija 28 proc.
Taigi, galime tikėtis, jog skirtumas tarp lito ir euro palūkanų ims mažėti tiktai tuomet, kai vyriausybės vertybinių popierių palūkanos pradės mažėti. Tai tiesiogiai susiję su šalies ekonomine, o taip pat ir politine rizika.
Vyriausybei aktyviai rengiant antikrizinę programą bei Latvijos vyriausybei sutarus su tarptautinėmis organizacijomis dėl finansinės pagalbos paketo, buvo galima tikėtis vertybinių popierių palūkanų mažėjimo. Tačiau, nors jų tolesnis augimas buvo pristabdytas, reikšmingesnio sumažėjimo, deja, nesulaukėme.
Tarptautinio Valiutos Fondo, Europos Komisijosir reitingavimo agentūrų ekspertai prevencinę programą įvertino teigiamai, bet rinkose išlieka abejonių dėl programos įgyvendinimo galimybių.
Tam tikrų visuomenės grupių pasipriešinimas, kai kuriais atvejais įgaunantis agresyvias formas, kelia abejonių, ar pavyks įgyvendinti jau priimtas priemones ir tas, kurias dar reikės priimti. Taigi, už sudužusius Seimo langus mokėsime ne 230 tūkst. litų, bet gerokai daugiau - pabrangusiomis paskolomis.
Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad bankams galėtų būti naudingas paskolų palūkanų normų padidėjimas, nes gaunamos didesnės pajamos ir pelnas. Iš tiesų, tai lazda, turinti du galus, nes tuo pat metu auga ir kreditavimo išteklių kaina.
Bankų pelnas labiausiai priklauso nuo indėlių ir paskolų palūkanų maržos, o ne pačių palūkanų dydžio. Todėl didelės palūkanos nereiškia didesnio pelno ir netgi atvirkščiai - didelės paskolų palūkanos mažina kredito išteklių prieinamumą verslo klientams, o padidėję klientų paskolos aptarnavimo kaštai didina paskolų riziką.
Bankams nepalyginamai naudingesnė yra maža kredito resursų kaina, nes tai reiškia, kad paskolų išdavimo sąlygos bus palankesnės, o jų rizika – mažesnė.
Tokiomis aplinkybėmis bandymas administraciniu būdu riboti palūkanų lygį būtų itin žalingas, nes bankų pinigai iš tarpbankinės rinkos ištekėtų į kitus finansų rinkos segmentus, o bankinės sistemos likvidumas smarkiai pablogėtų.