Mums šiame pasaulyje blogai. Savižudybės, nuo kurių neatgrasina net tariamai katalikiška lietuvio pasaulio samprata, yra reakcija į dabartinio pasaulio sunkumus bei atvirkštinė begalinių ambicijų išraiška. Be to, tai rodo labai rimtą dvasinę krizę.
Kas atsitiko? Ir iki karo, ir dar prieš kokius 50 Lietuvoje nieko panašaus nebuvo.
Sunku duoti vienareikšmį atsakymą. Galima tik pabandyti pasvarstyti, kas mus daro tokius. Kodėl dažnai mūsų principas yra „viskas arba nieko“.
Tokius mus padarė istorija. Lietuviai neturi mažos tautos kompleksų. Kalbant su čekais dažnai išgirsi: "Ką mes galime; esame maža tauta; mūsų tik dešimt milijonų. Viską , taip pat ir mūsų likimą, sprendžia didieji." Toks beveik Zen budistinis savo vietos pasaulyje supratimas atveda į susitaikymą bei viso ko, kas krenta ant galvų, priėmimą stojiškai, be didesnių emocijų. Pokalbis su draugu prie bokalo alaus yra kasdienis malonumas. Visai nereikia dar į ta bokalą po stalu pilstyti degtinės. Tačiau tai visai ne lietuviškas elgesys.
Lietuvis agresyvesnis, lietuvis nori būti pastebėtas, lietuvis nori būti šaunesnis už kitus ir, jeigu galima, atmušti mergą nuo kito, prie gretimo stalo sėdinčio lietuvio. Labai greitai ramūs pokalbiai virsta bokalų kautynėmis ne tik Šiauliuose, Joniškėlyje ar Panevėžyje, bet taip pat ir Vilniuje. Juk lietuvis visur lietuvis. Kaip sako lietuvis lietuviui – lietuvis. Tačiau iš kitos pusės, Lietuvoje pavyko įgyvendinti nerūkymo politiką. Tai ne smulkmena, bet tiesiog stebuklas.
Tačiau nuo aludžių grįžkime prie istorijos.
Tik paklausykime, kaip dažnai mes pasiryžę „duoti į kaulus“ ir rusams, ir lenkams, jau nekalbant apie baltarusius, kurie daug kam yra ne kas kita kaip neteisėtai atplėšta bei suslavinta mūsų valstybės dalis. Beje, vos neužmiršau – Lenkija turėtų taip pat grąžinti mums žemes, o Kaliningrado sritis yra Mažoji Lietuva, nors Lietuvai ji niekada nepriklausė, bet psichologiškai, pripažinkime ji yra mūsų. Tai va, drebėkite kaimynai. Tuo mes ir skiriamės nuo kaimynų latvių ar estų, kurie niekada neturėjo imperijų, ir kuriems prieš kelis šimtus metų buvusi istorija nėra didžiavalstybinio pasididžiavimo objektas bei ramybės neduodantis vaiduoklis.
Todėl nacionaliniu charakteriu esame žymiai artimesni lenkams nei latviams. Lietuvą ir Lenkiją galima skirti imperijas praradusių tautų grupei, kuri turi savo kompleksus ir galbūt net savo žavingus bruožus. Skirtumas gal tik toks, jog mes turime daugiau kompleksų nei lenkai, bet tai natūralu - mes daugiau praradome.
Kartu su imperija Lietuva prarado ir vidutinį visuomenės sluoksnį, kuris arba sulenkėjo, arba suvokietėjo, arba surusėjo. Tai buvo didžiulis smūgis Lietuvai. Nenoras krikštytis ir įsivėlimas į beprasmiškus karus su kryžiuočiais buvo istorinė Lietuvos valdovų klaida.
Tačiau praeities nepakeisi. O ji reiškia, jog vis tik esame jauna tauta, susiformavusi tik 19 amžiaus gale. Prasmingiau Lietuvą kildinti iš kalbą išsaugojusio, izoliuoto ir konservatyvaus valstiečių sluoksnio. Tai, kaip ir ankstesnė imperinė praeitis, uždeda antspaudą kiekvieno dabartinio lietuvio sąmonėje.
Iš dalies šis valstietiškas pasaulio supratimas ir turėjo įtakos dideliam lietuvių dalyvavimui žydų žudynėse II pasaulinio karo metais. Juk Lietuvos žydai su savo tūkstantmete istorija bei intelektualine – religine tradicija lenkė lietuvių valstiečius, kurių nemaža dalis dar buvo žydams įsiskolinusi. Neabejoju, jog jeigu Lietuvai būtų pavykę išsaugoti savo vidurinį sluoksnį, tokių žudynių, nušlavusių protingiausią šalies nacionalinę mažumą, nebūtų buvę.
Kodėl kai koks nors lietuvis padarė ką nors gero (sakykim, lietuvių krepšinio komandų pergalės) priskiriame visai tautai, o tai, ką padarė lietuvių tautybės niekšai, nieko bendro su mumis neturi. Nuo to, jog nenorime atvirai pažvelgti į savo pačių praeitį ir suprasti, kodėl taip atsitiko, blogiau tik mums. Žydų žudynės Lietuvoje visų pirmą mūsų, o ne kokio nors Vyzentalio centro problema. Vis dar esame dar tam per silpni? Neturėtume būti, juk save kildiname iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
Tačiau dažnai esame panašesni i filmo „Niekas nenorėjo mirti“ herojus.
Vien tai, jog šis filmas laikomas beveik didžiausiu lietuvių pokarinės kultūros pasiekimu, rodo, kokį antspaudą lietuvio psichologijai uždėjo tarybiniai metai. Nieko keisto. Didelė dalis dabartinės visuomenės gimė, augo, subrendo tarybiniais metais.Iš dalies ir toliau gyvename (Nepriklausomoje ) Tarybų Lietuvoje. Tai, panašiai kaip blogas oras, nėra nei gerai, nei blogai. Paprasčiausiai yra taip, kaip yra. Tai pasikeis tik pasikeitus kartoms.
Pabaigai dar viena, atrodytų, smulkmena.
Lietuviai, kaip ir visos Baltijos respublikos, tarybiniais laikais buvo gerbiamos visoje Tarybų Sąjungoje. Girdi, Lietuva, Latvija ir Estija yra „Vakarai“. Buvome okupuoti, bet buvome gerbiami kaip labiausiai civilizuota TSRS dalis. Europos Sąjungoje, deja, esame tik atsilikusi provincija. Didelė dalis vakariečių net nežino, kas yra Lietuvos sostinė ir mano, jog lietuviai kalba rusiškai. Tai sunku suvokti save labai reikšmingais laikantiems LDK palikuonims. Tačiau kol kas išsiskiriame tik nusikalstamumu bei lietuviška monokultūra - krepšiniu. Knygų, filmų, paveikslų bei muzikos, kuri nuskambėtų visoje Europoje, kol kas nėra. Tačiau vis vien manome, kad esame labai šaunūs, o jei kas mano kitaip tai jo, o ne mūsų tragedija.
Juk taip. Tokio savęs sureikšminimo bei pasipūtimo, kurį kas antras kostiumuotas kaip balioną neša Gedimino prospektu, vargu ar išvysi kitoje Europos sostinėje. Taip pat vargu, ar kur kitur ore pajusi tiek agresijos pykčio bei pavydo.
Turime daug ambicijų, juk esame LDK palikuonys. Mūsų norams neišsipildžius griebiamės butelio, o vėliau pasiėmę virvę einame į mišką ieškoti patogesnės šakos. Lietuviai myli gamtą.