šiek tiek pataisyta: „Manau, kad reikia ieškoti kompromisų. Jau seniai karas baigėsi, Vilniaus kraštas priklauso Lietuvai, kartu es ame NATO ir ES nariai. Tokios neapykantos lenkams, kokią matau kai kuriuose lietuviškuose forumuose... neteko matyti nei viename lenkiškame forume – kad lenkai taip varytų ant lietuvių, kaip mes ant jų varom.“ Beveik visi kiti komentarai – „varymas ant lenkų“.

Na, o ką ant mūsų „varo“ lenkai?

Manau, kad svarbu susigaudyti, kokios yra Lenkijos elito nuostatos. Juk interneto forumų kareivos visur daugmaž panašūs.

Pasidalysiu dviem „strateginiais“ įspūdžiais, derančiais prie apmąstymų apie Lenkijos ir Lietuvos vietą XXI a. Europoje. Pirmasis įspūdis susijęs su pernai lapkritį Varšuvoje vykusia konferencija „Lenkija ir Rytų Vidurio Europa Europos bendrijoje“, į kurią buvo pakviesti Lietuvos istorikai ir žurnalistai.

Su skoninga prabanga surengtoje konferencijoje vis pasižvalgant į ateitį buvo aptarta istorija nuo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) iki komunizmo. Ne vienas kalbėtojas (ir nebūtinai lenkas) ieškojo panašumų tarp ATR ir dabartinės ES. Žinant ATR likimą, palyginimas kelia nerimą.

Kita vertus, lietuvį galėjo šiek tiek stebinti tai, kad lenkų istorikai ir diplomatai labai pabrėžė konfederacinį ATR pobūdį, kalbėjo apie Lietuvą kaip apie lygiavertę ATR dalį. Tokiame kontekste koks nors mūsų patriotas, iš anksto pasiryžęs kovoti už „Lietuvos vardo paminėjimą“, nelabai turėtų ką pasakyti.

Kito įspūdžio kaltininkas yra ne lenkas, o amerikietis, „Stratfor“ vadovas George`as Friedmanas. Tiems, kam nepakanka raktažodžio „Stratfor“, paaiškinsiu, kad tai yra privati žvalgybos įstaiga, kartais vadinama „alternatyvine CŽV“, besinaudojanti atvirais šaltiniais (beje, didžiuma žvalgybinės informacijos semiama iš tokių).

Pernai lapkritį G. Friedmanas davė interviu Lenkijos laikraščiui „Rzeczpospolita“, jo vertimas netrukus pasirodė rusiškame internete.

Ką mato G Friedmanas, žvelgdamas į žemėlapį? Rusija slenka į Vakarus. Po kelerių metų rusai prieis Lenkijos sieną Gudijoje ir ties Karpatais.

Arūnas Brazauskas:
Suliejus du įspūdžius į vieną, šviečiasi tokia XXI a. perspektyva. Galinga, Amerikos išauginta Lenkija dominuoja Rytų Vidurio Europoje. Politkorektiškai, nedraskydama akių lenkišku šovinizmu, pasiremdama bendru istoriniu paveldu ji telkia Lietuvą, Gudiją ir Ukrainą kaip atsvarą Rusijai ir... Vokietijai.

Tokiomis aplinkybėmis geografija verčia suartėti JAV ir Lenkiją. Lenkija yra natūrali JAV sąjungininkė, „vienintelė valstybe, galinti sulaikyti Rusijos veržimąsi“.

G. Friedmano požiūriu, Vokietijos antirusiškas potencialas menkas, vokiečiai ir rusai turi bendrų interesų energetikos srityje. Vokietija natūraliai linkusi kurti Vakarų Europos ir Rusijos sąjungą. JAV negalinčios leisti, kad toks aljansas atsirastų. Todėl Amerika darys viską, kad antirusiška Lenkija būtų kuo stipresnė kariškai ir ūkiškai. Pasak G. Friedmano, JAV politika Lenkijos atžvilgiu nepriklauso nuo to, koks prezidentas užima Baltuosius rūmus.

Politika bus „standartinė“, kadangi panašiems atvejams JAV taiko vieną ir tą patį modelį: į pasirinktąją valstybę didžiuliais kiekias tiekiami finansiniai ištekliai, civilinės ir karinės technologijos. Tokiu būdu buvo „padaryta“ ne viena šalis: Vakarų Vokietija, Japonija, Pietų Korėja, Izraelis.

G. Friedmanas teigia: „Amerikiečiai privalo užduoti sau klausimą – kaip neutralizuoti Rusiją per daug nerizikuojant patiems? Būtent dėl to jie skirs daug lėšų Lenkijos plėtrai. Kai Lenkija pasidarys stipresnė, ji taps Rytų Centrinės Europos lydere. Čekija, Slovakija, Vengrija, Baltijos šalys ir Balkanai, kurie iki šiol žvelgė į Vokietiją kaip į regiono ekonominį variklį, atsigręš į Lenkiją. Ji taps mažesniu, tačiau dinamiškesniu varikliu. Lenkija susigrąžins sau istorinį regiono lyderio vaidmenį. Vaidmenį, kurį atliko Pirmoji Žečpospolita.“

G. Friedmano nuomone, JAV sieks tiek sustiprinti Lenkiją, kad ši gebėtų laimėti nebranduolinį karą su Rusija. G. Friedmanas primena: „Savo naujoje knygoje, kurioje aš aprašinėju, kaip pasaulio istorija klostysis šiame amžiuje, greta kitų žemėlapių patalpinau Lenkijos žemėlapį iki padalijimų. Istorija linkusi pasikartoti“.

Pirmoji pažintis su G. Friedmano interviu gali sukelti nuostabą ir atmetimą.

G. Friedmanas beveik nemini ES, tarsi ji neegzistuotų. NATO jis irgi „nepastebi“. Ateities „Europa pagal G. Friedmaną“ labai primena XVIII-XIX a. būklę, kai valstybių padėtį ir galimybes nulemdavo vien karinė jėga, kuri būdavo naudojama teritorijoms užkariauti. G. Friedmanas žvelgia į pasaulį pro šautuvo taikiklį. Kita vertus, ar galima į pasaulį žvelgti kitaip?

„Stratfor“ tinklalapyje analizuodamas tuomet dar kandidatų į JAV prezidento postą Johno McCaino ir Baracko Obamos užsienio politikos nuostatas, G. Friedmanas tiesiai šviesiai paklausė, ar būsimoji prezidento (dabar jau B. Obamos) administracija iš kariuomenės, kuri atsilaisvins Irake, sutelks kokias nors pajėgas, galinčias apginti Baltijos šalis ar Ukrainą?

Kažin, ar tokios pajėgos jau atsirado? B. Obama savo rinkimų programoje teigė, kad rezerve dabar nėra nė vieno pilnai sukomplektuoto dalinio, tinkamo operacijoms užsienyje (visi kovingi daliniai kariauja Irake ir Afganistane), tam netinka ir didesnioji JAV nacionalinės gvardijos dalis.

G. Friedmanas panašus į gundytoją, kuris bando kurstyti Lenkijos didžiavalstybines ambicijas. Nežinia, ar labai nuoširdžiai G. Friedmanas pataikauja lenkams: girdi, jų kultūra yra veržlesnė nei vokiškoji; Vokietijos ūkis yra „socialistinis dinozauras“, o Lenkijai dar „viskas prieš akis“.

Suliejus du įspūdžius į vieną, šviečiasi tokia XXI a. perspektyva. Galinga, Amerikos išauginta Lenkija dominuoja Rytų Vidurio Europoje.

Politkorektiškai, nedraskydama akių lenkišku šovinizmu, pasiremdama bendru istoriniu paveldu ji telkia Lietuvą, Gudiją ir Ukrainą kaip atsvarą Rusijai ir... Vokietijai.

O kai kas mano, kad lietuvių ir lenkų santykiuose svarbiausias dalykas yra lenkiškų pavardžių rašyba.