Nuomonių pliuralizmas yra skatintinas vardan visuomenės švietimo, brandos ir savivokos: kas mes esame, ką mes darome ir kur mus tai veda? Perfrazuojant R. Scotto filmo „Geri metai“ nuskambėjusią frazę apie vynus, politikos kaip ir komedijos sėkmei yra labai svarbus tinkamas laiko pasirinkimas.

Dabar lyg ir randasi naujos sąlygos užsienio politikos galimai revizijai: B. Obamos išrinkimas JAV prezidentu ir šios šalies užsienio krypties eventualios slinktys, globalūs turto per(si)skirstymo procesai, regioninių konfliktų aštrėjimai ir... neišvengiamas Ignalinos AE uždarymas, didėsianti Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos, sparčiai artėjantys lietuviškieji prezidento rinkimai ir pan.

Įdomu. Lietuvoje vėl pasirodo, beje, klaidingai verčiami, Kremliui artimo, bet faktiškai neegzistuojančio ruso V. Olžyčiaus straipsniai apie nesėkmingą Lietuvos užsienio politiką. Į lietuvių kalbą išverstame tekste atsainiai netgi nesibodėta priskirti naujai dešiniųjų vyriausybei atsisakymo reikalauti okupacinės žalos atlyginimo iš Rusijos. Primenamos ne tik naujos vyriausybės pažadai pragmatiškai vertinti santykius su Rusija, bet tarsi nevalingai tuos pažadus priverčiama sugretinti su dar konservatoriais buvusios partijos trimituota Rusijos stabdymo strategija.

Dar viena įdomi detalė. Konservatoriai ir A. Valinsko partija iki šiol nepasirašė suderinto politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos užsienio politikos. Jei tai nenoras dėti parašą ne tik šalia koalicijos partnerių, bet ir „politinių lavonų“, tai kodėl tokia pozicija netrukdė pasirašyti tokį patį dokumentą 2004 m.? Kyla ir rimtesnis klausimas, ar tebegalioja nuo 1993 m. įsitvirtinęs konsensusas Lietuvos užsienio politikoje? Beje, mūsų šalies istorija liudija, kad prieš Mindaugo Lietuvą siautusioje vadinamoje karinėje demokratijoje užsienio veiksmai viduje buvo darniai derinami.

Vienašališkos nuolaidos Rusijai mūsų situacijos iš esmės nepagerins.
Mindaugas Jurkynas:

„Drąsioje šalyje“, kurioje, deja, nėra tik biudžetinio partijų finansavimo, verslo segmento pageidavimai neretai tampa partijų veiklos gairėmis, įskaitant užsienio politiką. Pastaruoju metu vis dažniau girdimos politinės gaidelės, esą mūsų užsienio politika įgis daugiau pragmatiškumo, ir iš verslininkų lūpų. Ne vienas Lietuvos verslo atstovas norėtų, kad ne tik retorika Rusijos adresu keistųsi iš esmės. Akys krypsta į pagal Konstituciją už užsienio politiką atsakingą Prezidentą, kurio padėtis šiuo metu nėra pavydėtina. Pirmas atsitraukimas naujai vyriausybei įvyko ekonominės politikos srityje, Prezidentui palaiminant beveik visas naujas vyriausybės iniciatyvas. Nesvarstant, gerai tai ar blogai, įdomus kitas klausimas, ar nueinantis Prezidentas tyliai uždaro duris, tarsi pripažindamas kad tampa, anot amerikiečių, „lame duck“ (kadenciją baigiančiu mažėjančios reikšmės politiku).

Kas įsikurs Prezidentūroje, kol kas tegalime tik spėlioti. Gaila, nes visuomenė turi turėti daugiau laiko nei rinkimų kampanija išegzaminuoti tuos, kurie vairuos užsienio politikos laivą. Kol būsimi kandidatai rikiuojasi ir buria politines, viešųjų ryšių komandas bei ieško finansinės paramos, tol Prezidentas turi pakankamai laiko ir toliau išlaikyti vertybinės užsienio politikos kryptį. Iki šiol principai lietuviškoje užsienio politikoje tarsi buvo aiškūs: stiprinti demokratiją, teisės viršenybę, stabilumą mus supančiame geopolitiniame lauke. Tam tikra prasme Lietuva, kaip ambicinga valstybė (geriau kontraversiškai vertinamos ambicijos, nei jokios) bandė ir bando būti šių normų puoselėtoja. Tai nėra nauja. Taip pat mažos, bet aktyvios mūsų kaimynės - Šiaurės Europos šalys - seniai vadinamos normų užsienio politikoje puoselėtojomis. Jos be ekonominės naudos padeda kitoms, beje, ir geografiškai joms tolimoms valstybėms, o taip pat pakankamai sėkmingai diegia tarptautinei bendrijai tarptautinės teisės, tvarios plėtros, aplinkosaugos, etinių verslo standartų ir t.t. principus. Perfrazuojant Freken Bok, „kuo mes blogesni?“

Kiekviena šalis, tapdama ES valstybe – nare, atsineša savo patyrimą, normas bei vizijas. Tai yra europeizacijos „įkėlimo“ vektorius, prisimenant, kad europeizacijos „atsisiuntimas“ vyksta paraleliai.

Ne taip svarbu, kas nubrėš pragmatiškumo ribas, kurios reikštų paradigminį užsienio politikos pokytį. Vertybių devalvacija yra cinizmo pusseserė.
Mindaugas Jurkynas:

Ar atsitrauksime nuo abipusiškumo ES-Rusijos santykiuose ar nusisuksime nuo iš dalies okupuotos Gruzijos, sumažinsime aktyvumą Ukrainoje, kuri yra raktas viso posovietinio pasaulio demokratėjimui ir glaudesniems ryšiams su Vakarų bendruomene? Visa tai netrukdo Lietuvai aktyviau išnaudoti regioninius formatus, ypač su Šiaurės šalimis, ir gilinti politinę partnerystę Vakaruose. Mes esame įdomūs ir verti tiek, kiek galime pasiūlyti istorijos sąlygotą patyrimą, naujas idėjas, sprendimo būdus, pripažindami, kad objektyviai mūsų finansiniai ir žmogiški resursai nėra tokie, kokių norėtume.

Ne taip svarbu, kas nubrėš pragmatiškumo ribas, kurios reikštų paradigminį užsienio politikos pokytį. Vertybių devalvacija yra cinizmo pusseserė. Fundamentalus kertinių principų revizavimas vadinamojo pragmatizmo link turi dvi kryptis.

Pirma, tai gali būti dešiniųjų kandidatų noras mobilizuoti Prezidento rinkimuose platesnius rinkėjų sluoksnius. Antra, tai gali būti vertinama kaip pataikavimas Rusijos rinkoms, jos žaliavomis besirūpinantiems verslo sluoksniams.

Užsienio politikos revizavimas Rusijos atžvilgiu yra rizikingas politinis žaidimas viso labo siekiant perstumdyti ar įvesti naujas figūrėles Lietuvos politinėje šachmatų lentoje ar gal net perskirstyti priėjimus prie materialinių resursų. Vidaus gyvenime būtų suardytas konsensusas ir ilgalaikėje perspektyvoje padidėtų įtampa politikoje. Prieštaravimas nuosekliai Prezidento pozicijai įstumtų Lietuvą į Lenkijos situaciją, kurioje matomas dualizmas ir efektyvumo silpnėjimas. Vakarietiškos orientacijos rinkėjams būtų pateiktas idėjinio nenuoseklumo akibrokštas, o Vakaruose pasitikėjimo kreditas Lietuvai sumažėtų. Be abejo, Rusijos politiniam režimui kažkiek palengvėtų, atsikračius jos interesų raiškos buvusioje SSSR trikdžių.

Taip, esame maži, bet ligšiolinis aktyvumas bent jau rodo norą prisidėti prie vertybių, kurios yra Vakarietiško identiteto pagrindas, sklaidos ir su kitomis Vakarų šalimis draugų rato plėtimo ES rytų kaimynystėje. Vienašališkos nuolaidos Rusijai mūsų situacijos iš esmės nepagerins. Tai liudija kaimyninių valstybių pavyzdžiai. Geopolitinė logika diktuoja tolesnę energetinę, infrastruktūrinę ir mentalinę integraciją su Vakarų pasauliu. Manau, kad premjeras A. Kubilius neatsižada savo minčių į šį procesą įpaišyti ir Lietuvos verslo struktūras, kurios bent jau žaistų pagal vakarietiškas taisykles. Galų gale nesinori, kad su Rusija susijusio verslo reikalavimai ir logika taptų jei ne vidaus politikos dominante, tai reikšmingu dėmeniu.

Retorika konstruoja realybės dalį, bet ne mažiau yra svarbūs realūs veiksmai. Niekas netrukdo sėkmingai bendrauti su Rusija ir be rėksmingos retorikos, tačiau vargu bau ar dabartinės užsienio politikos principai, kurių netrūko nepriklausomybės atstatymo laikotarpiu bei transatlantinės integracijos procese, turi tapti statymu priešrinkiminėje ruletėje. Belieka tikėtis, kad Lietuvai prieš ir po rinkimų mūsų politikams pakaks racionalumo neieškoti velnio vardan obuoliukų.