Savo
jis pareiškė protestą dėl planų statyti atominę elektrinę didžiausios Baltarusijos rekreacinės zonos centre, kuri, be to, yra seisminiu požiūriu pavojingiausia Baltarusijos vieta.

„Juk būtent čia 1909 metais įvyko stipriausias per visą seisminių stebėjimų istoriją 7 balų stiprumo žemės drebėjimas Baltarusijos teritorijoje, dėl kurio susidarė žemės plutos lūžis, liudijantis jos trapumą ir seisminį nestabilumą šioje vietoje“, – rašoma kreipimesi.

Kaip žinoma, visuomenės balsas Baltarusijoje į dangų neeina. Gruodžio 20 d. Baltarusijos valstybinė vietos AE statybai parinkimo komisija nutarė atominę elektrinę statyti Astravo rajone. Baltarusijos valdžia, garsiai trimituodama apie nepaprastą šios elektrinės saugumą ir naudą, iškart ėmėsi forsuoti statybos darbų pradžią. Teigiama, kad jau 2009 m. sausio 21 d. bus pradėta statyti gyvenamuosius namus, skirtus elektrinės statytojams. Jiems skirtas sklypas jau išlygintas. 2016 m. pirmasis elektrinės blokas turėtų pradėti darbą.

Ką visa tai reiškia Lietuvai? Ką tai reiškia apsnūdusiam Vilniui, kuris neparodo nė tiek iniciatyvos, kiek Lukašenkos režimo sąlygomis gyvenantys Baltarusijos piliečiai? O gal mums tai visai nesvarbu? Gal mums pakanka kaip stručiams sukišti galvas į smėlį ir įsivaizduoti, kad už 20-ies kilometrų nuo mūsų rytinės sienos nieko nevyksta, ir apskritai Baltarusija mums neegzistuoja?

Nesinorėtų kalbėti apie tai, ką Lietuvai reikštų Astravo AE avarija. Ką reikštų avarija elektrinėje, kuri stovi vos už 50 km nuo Lietuvos sostinės ir kurios reaktoriai aušinami Neries vandeniu? Bet koks radioaktyvių medžiagų nutekėjimas į Nerį, reikštų, kad pačiu artimiausiu metu jos pasiektų Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Ar tai mums gali sukelti pavojų?

Bet kol kas tarkime, kad ta elektrinė iš tiesų bus nepaprastai saugi. Galbūt Černobylio pamokos išmoktos, nauji reaktoriai – visai kito tipo, aprūpinti keliomis apsaugos linijomis, kaip aiškina Baltarusijos pareigūnai. Bet tuomet gal atsakykime į klausimą, kas yra Astravo rajonas? Jam priklauso Gervėčių–Rimdžiūnų kraštas – didžiausia iki šiol išlikusi etninių lietuviškų žemių sala Baltarusijoje, kurioje gyvena virš tūkstančio lietuvių. Ir būtent prie pat šios Gervėčių salos – Valeikūnų kaime prie Mikališkių – numatyta vieta Astravo atominei elektrinei.

Astravo rajone šiuo metu gyvena 27 tūkstančiai gyventojų. Baltarusijos pareigūnai teigia, kad dėl su atominės elektrinės statybos Astravo rajonas suklestės – į statybų regioną atvyks dar 30 tūkstančių gyventojų, reikalingų darbui elektrinėje. Taigi, rajono gyventojų skaičius turės išaugti daugiau kaip dvigubai, o atvykėliai apsigyvens būtent toje vietoje, kur savo tradicijas iki šiol puoselėja Gervėčių lietuvių bendruomenė.

Šio krašto lietuviai nėra kažkokia atsitiktinė lietuvių grupelė. Istoriniu požiūriu Gervėčiai Lietuvai yra nepalyginamai svarbesni už bet kokią kitą lietuvių etninę salą, diasporą ar bet kurį dabartinės Lietuvos Respublikos regioną, nes tai – pirminės Lietuvos žemės likutis. Būtent tos Lietuvos, kurios tūkstantmetį ruošiamės minėti. Tai – pietrytinė Vilniaus kunigaikštystės, vėliau – vaivadijos, dalis, XVI a. dar vadinta „Panerio Lietuva“ (kita Vilniaus vaivadijos dalis – į šiaurę nuo Neries tuomet plytėjusi „Užnerio Lietuva“ – buvo Nalšios, Deltuvos ir Neries žemių teritorija). Didžioji tos pirminės Lietuvos gyventojų dalis, laikui bėgant, suslavėjo. Gervėčių krašto lietuviai vieninteliai visą tą tūkstantį metų išliko lietuviais. Ką gi, atšvęsime Lietuvos tūkstantmetį, ir jų nebeliks? Tokia tad istorijos ironija.

O ką mes galime padaryti, jei taip jau klostosi įvykiai? Ar mes galime daryti įtaką tam, kas vyksta kaimyninėje valstybėje? Iš tiesų nereikėtų spėlioti, ko mes galime pasiekti. Norint ko nors pasiekti, reikia bent jau bandyti. 2000 m., kai Čekija paleido pirmąjį Temelino AE reaktorių, kaimyninėje Austrijoje kilo protestų audra. Protestuotojai blokavo visus 26 Austrijos ir Čekijos sienos perėjimo punktus. Protestus parėmė ir Austrijos valdžia, kuri kvestionavo Čekijos teisę vienašališkai statyti atominę elektrinę netoli nuo Austrijos sienos.

Austrijos ir Čekijos ginčas iškėlė svarbias tarptautinės teisės problemas. Tarptautinės teisės aktai tiesiogiai nekalba apie atominių elektrinių statybas pasienio zonose. Tačiau tarptautinės teisės specialistas Stefanas Kirchneris (Giotingeno universitetas), specialiai šiai problemai skirtame straipsnyjerašo, kad atominės elektrinės keliama rizika verčia kitą šalį imtis saugumo priemonių, todėl faktiškai pažeidžia jos suverenitetą. Kaip tik todėl šalis, ketinanti statyti atominę elektrinę netoli nuo sienos su kita valstybe, privalo prieš tai su ja susitarti. „Taigi, AE statymas netoli sienos, prieš tai nepasikonsultavus su kaimynine valstybe, iš principo yra tarptautinės teisės pažeidimas“, – daro išvadą S. Kirchneris.

Čia reikia pastebėti, kad tas „netoli“ nuo Temelino iki artimiausio Austrijos sienos ruožo yra 50 km. O už tos sienos – ne sostinė ar koks stambus miestas, o kalnai, miškai ir nedideli miesteliai. Be to, nuo Temelino į Austriją neteka jokia upė. Tuo tarpu nuo planuojamos Astravo AE iki Lietuvos sienos – tik 20 km, o už 50 km – jau ir pats Vilnius.

Baltarusiams ne paslaptis, kad sprendimas statyti atominę elektrinę prie Lietuvos sienos – politinis žaidimas. „Pakanka tik pažvelgti į Baltarusijos žemėlapį, kad suprastum, jog šios vietos parinkimas AE statybai yra mažų mažiausiai keistas. Šiaurės vakarų Baltarusija – gražiausių ežerų, išsidėsčiusių tarp vaizdingų kalvų, kraštas. (...) Dar 2007 m. gruodį kai kurie geologai, dirbantys Kukšinovo aikštelėje, pasakojo apie Astravo aikštelę, vadindami ją „politine“, netikėdami ketinimų statyti AE šioje vaizdingoje vietoje rimtumu“, – 2008 m. kovo mėnesį rašė žurnalistas Vasilijus Semaška, pridurdamas: „Galbūt, kažkam Baltarusijoje norisi pademonstruoti savo atsakymą Lietuvai, surandant vietą AE statybai už 20 km nuo Lietuvos, atsižvelgiant į tai, kad standartinė radiacinio vietovės užteršimo zona avarijos atveju yra 30 km – statant AE, tokiu spinduliu sudaromas gyventojų evakuacijos planas“.

Baltarusija ruošiasi pateikti Lietuvai informaciją apie AE statybą ir jos poveikį aplinkai. Lietuva turės galimybę pareikšti savo pastabas. Ar tai bus tik biurokratų pasikeitimo popieriais ritualas, abejingai padedant juos į stalčių, ar Lietuva vis dėlto pareikš iš tiesų principingą poziciją? Ar ji apskritai ją turi? O gal mes turime ką pasakyti ne tik tokios biurokratinės procedūros rėmuose? Pats metas apie tai susimąstyti, nes įvykiai įgauna pagreitį.