Pasidygėjimas bjaurastimi ar pasipiktinimas niekšybe nėra blogi patyrimai: jie turi galios įkvėpti geriems darbams, nukreipti grožio ir teisingumo link. Taip ir sovietmetis, primesdamas politinę bjaurastį, keldavo pasidygėjimą neteisybe ir inspiruodavo sistemai priešišką laisvą mintį.
Žodžio ir minties laisvė šiuo atžvilgiu buvo esminis egzistencinis siekinys. Žinoma, rūpėjo ir medžiaginė gerovė. Tačiau sotaus gyvenimo alkis daugelį vertė vogti ir prisitaikyti, o ne kovoti prieš neteisingą santvarką. Kovotojai, disidentai buvo pirmiausia tie, kurie nebijodavo reikšti laisvos minties ir ištarti sistemą griaunančio žodžio.
Prie deficitinės dešros nusidriekusios eilės vienus labiau mokė branginti dešrą, o kitus – laisvę. Sunku išmatuoti ir pasakyti, kurie iš jų labiau prisidėjo prie SSRS žlugimo. Tačiau pasipiktinimas neteisybe ir prievarta – tiek ekonominėmis, tiek politinėmis apraiškomis – juos visus bent jau laikinai vienijo.
Vėliau laisvė uždirbti bei lobti ir žodžio bei minties laisvė nuėjo šiek tiek skirtingais keliais. Praėjusio dešimtmečio pradžioje tik pastaroji laisvės rūšis esmingai prisidėjo prie civilizuoto gyvenimo kūrimo Lietuvoje. Savo ruožtu rinkos laisvė įgijo daug dekanidziškų bruožų. Žurnalisto Vito Lingio nužudymas buvo žiaurus pavyzdys, kaip laisvė lobti gali atsigręžti prieš laisvę rašyti.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas yra tiesiogiai susijęs su žodžio ir minties laisvės pergale prieš politinę prievartą ir cenzūrą. Žodžio ir minties laisvė yra ir tarp konstitucinių Lietuvos valstybingumo stulpų. Šiuo atžvilgiu bet kokie mėginimai įvesti cenzūrą ar kitaip riboti visuomenės teisę žinoti klibina Sąjūdžio klotus pamatus, ant kurių pastatytas pastarųjų 18 metų mūsų valstybingumas.
Tačiau 2008-taisiais toje valdžios vietoje, kur turėtų būti galva, staiga prasidėjo galvai nebūdingi procesai. Politikai ryžosi įvairiomis priemonėmis riboti, varžyti ir drausti tai, kas buvo didelėmis pastangomis iškovota kartu su šalies nepriklausomybe. „Valstiečiai“, liberalai, konservatoriai ir valinskininkai lyg susitarę paniekino ir pamynė visuomenės teisę žinoti ir žodžio laisvę įtvirtinančias Konstitucijos nuostatas.
Iš pradžių „sublizgėjo“ Laimos Mogenienės „valstiečiai“ išvien su neliberalios mąstysenos liberalais. Susibūrę į darbo grupę jie patyliukais parengė cenzūros įvedimo Lietuvoje projektą. Nei daugiau, nei mažiau. Keli su sveika nuovoka susipykę personažai sugebėjo taip apibrėžti, kokia turi būti „faktais pagrįsta nuomonė“, kad žodžio ir minties laisvė, priėmus jų siūlomą įstatymo pakeitimą, būtų buvusi makabriškai suvaržyta.
Laimei, Laima Mogenienė, kaip ir dauguma buvusių „valstiečių“ parlamentarų, į naujos kadencijos Seimą nebepateko, o liberalai, matyt, susiprotėjo ir susizgribo. Idiotizmas netapo teisine norma. Tačiau politine norma tapo Arūnas Valinskas, užtemdęs Seime net tokio ryškumo žvaigždę, kaip buvęs Seimo pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas.
Nauja Seimo valdyba su A. Valinsku priešakyje pratrūko draudimais ir reguliavimais žiniasklaidos atžvilgiu, kurių vienintelis apčiuopiamas tikslas – riboti visuomenės teisę žinoti.
Ilgai puoselėtas Seimo atvirumo visuomenei principas buvo sutryptas draudimais filmuoti ir fotografuoti tautos atstovus jų darbo vietoje. Tautos prisikėlimo procesas, kaip jį suvokia prisikėlėjų vadas, kažin kodėl prasidėjo nuo karo su fotografais ir televizijų operatoriais. Vadinasi – su skaitytojais ir žiūrovais.
Maža to, redakcijoms buvo nustatytos iš piršto laužtos, sveiku protu nesuvokiamos akreditacijų Seime kvotos. Kokia jų prasmė? Gal jos padės A. Valinskui prikelti tautą?
Beje, nereikėtų visko suversti vienam A. Valinskui: sprendimą riboti žurnalistų laisvę parlamento rūmuose priėmė Seimo valdyba. Ją, be A. Valinsko, sudaro: Irena Degutienė, Virginija Baltraitienė, Algis Kašėta, Česlovas Stankevičius, Raimondas Šukys ir Gediminas Kirkilas.
Verta priminti, ką rašė Indrė Makaraitytė „Atgimime“ apie I. Degutienės dalyvavimą konservatorių pokalbyje su „liūto“ atstovais: „Reportažas iš Tėvynės sąjungos susitikimo su „trigalviu slibinu“. „Esu blondinė, tai ir paklausiu jūsų kaip blondinė, kaip mes, politikai, galėtume apginti šį projektą, į kurį ateina privatus kapitalas. Žmonėms kyla klausimų, ar nėra čia kokio pavojaus?“ – gerokai įpusėjus diskusijai su didžiausiais naujos atominės elektrinės statybų entuziastais suformuluoja ... I. Degutienė“ („Blondinų valstybė“).
Štai taip. Nėra ko stebėtis, kad kai kurie parlamentarai ir parlamentarės mėgina visais įmanomais būdais atsiriboti nuo žurnalistų ir išvengti žiniasklaidos dėmesio. Viešumas kenkia blondinų įvaizdžiui. O Seimo valdyboje, kaip matome, galioja taisyklė: blondinas blondinui akies nekerta.
Lieka tik sulaukti, kada blondinų Seimas panaikins šią Konstitucijos nuostatą: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“ (25 str.). Galėsime tada prisiminti A. Pekeliūno laikus kaip politinės išminties ir sveiko proto epochą.
Tiesa, jau dabar neretai atrodo, kad A. Pekeliūno praturtinta Seimo valdyba buvo išmintingesnė už dabartinę. Dabartinė valdyba, besislapstanti nuo žurnalistų Seimo pirmininko kabinete, primena suokalbininkus, bijančius pasirodyti tiems, kurių naudai turėtų atvirai dirbti.
A.Valinsko Seimas pamažu virsta absurdo teatru. Redakcijos dabar privalo raštu pranešti Seimo viešųjų ryšių tarnybai, kokiais konkrečiai tikslais žurnalistai ateina dirbti savo darbo. Ir būtina pateikti išsamią argumentaciją. Maža to, jau kelis kartus pateikti argumentai netenkindavo Seimo viešųjų ryšių tarnybos vadovės Eglės Trembo – ir redakcijos gaudavo neigiamus atsakymus.
Apie „valdžia“ besimėgaujančią E. Trembo jau sklando legendos. Ši ponia ne tik visokeriopai trukdo žurnalistams atlikti savo pareigą – informuoti visuomenę, bet ir koneveikia Seimo narius. Vienai Seimo narei, išrašiusiai žurnalistui leidimą į Seimą, paskambinusi E. Trembo liepė pasiaiškinti, apie ką konkrečiai su tuo žurnalistu bus kalbamasi. Gerai, kad neliepė pasiaiškinti raštu.
Prieš 10 metų tokie dalykai būtų neįsivaizduojami. Devynioliktais laisvės metais tautos atstovybėje, kur paskelbta šalies nepriklausomybė, šeimininkauja žodžio ir minties laisvę niekinantys politikos ir valdininkijos vaikščiojantys stebuklai.
A.Valinsko Seimas skrenda virš gegutės lizdo. Kartais atrodo, kad ir balsuoja kai kurie jo nariai panašiai, kaip pacientai Miloso Formano filme – tie, kurių Jacko Nicholsono personažui taip ir nepavyko įtikinti nubalsuoti, kad leistų žiūrėti sporto varžybas per TV. Virš Nepriklausomybės aikštės po Seimo rinkimų sklando žavi Danny DeVito šypsena, kokia jo personažas šypsojosi „Skrydyje virš gegutės lizdo“.
Savo ruožtu cenzūros dvelksmas nepraeina ir tik stiprėja. Šįmet įregistruotos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisos. Dalis jų, kaip ir L. Mogenienės pataisos, leidžia makabriškai apriboti nuomonės raiškos laisvę. Ir tai jau nestebina; tai tampa rutina. 2008-tieji daug kam įsimins kaip paniekos žodžio laisvei metai.