Rusijos manevrai
Kritus naftos kainoms Rusijos vyriausybė pradėjo svarstyti galimybes prisijungti prie naftą eksportuojančių valstybių organizacijos OPEC ir kartu su šiai organizacijai priklausančiomis šalimis apriboti naftos ir naftos produktų eksportą. Taip Rusija siekia stabdyti naftos kainos kritimą pasaulinėje rinkoje.
Kita vertus, abejotina, ar privačios Rusijos naftos kompanijos sutiktų su Rusijos vyriausybės ir OPEC susitarimu, be to, galima suabejoti ir Rusijos vyriausybės pozicija dėl prisijungimo prie OPEC. 2008 m. gruodžio 17 d. Orane (Alžyre) vykusiame OPEC viršūnių susitikime, OPEC šalys nusprendė sumažinti naftos eksportą 2,2 mln. barelių per dieną, tačiau priešingai nei buvo tikėtasi, Rusija neišreiškė stiprios politinės paramos tokiam OPEC sprendimui – Rusijos delegacijos Orane vadovas Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas Igoris Sečinas pareiškė, kad Rusija (nors ir buvo kviečiama tapti OPEC nare) kol kas yra nepasiruošusi prisijungti prie OPEC bei sumažinti naftos eksporto apimtis. Rusija bendradarbiavimo su OPEC plėtrą pirmiausiai suvokia ne kaip siekį reguliuoti naftos eksporto srautus, bet kaip JAV pasaulinės finansinės galios silpninimą.
OPEC viršūnių susitikime Orane I. Sečinas pabrėžė, kad vietoj naftos eksporto mažinimo, būtina nustatyti kitus prekybos naftos produktais standartus, skirtingus nuo dabar įtvirtintų Niujorko ir Londono biržose, taip pat vertėtų pagrindinę prekybos nafta valiutą – JAV dolerį – pakeisti valiutų krepšeliu. Be to, anot, I.Sečino reikėtų nustatyti naujas „prekybos lubas“ kitose pasaulio vietose, siekiant atsverti Niujorko prekių biržą (NYMEX), kurioje sukoncentruota pasaulinė prekyba naftos produktais ir metalais. Galiausiai, Rusija nors ir atmetė OPEC pasiūlymą prisijungti prie kartelio, tačiau pasiūlė OPEC apsvarstyti Rusijos kaip nuolatinės OPEC stebėtojos statuso galimybę.
Kita vertus, ekspertų vertinimu, net jei Rusija ateityje ir prisijungtų prie OPEC, tai jau nėra ta organizacija kuri gali daryti žymią įtaką pasaulinei naftos kainai. Prieštaringą Rusijos poziciją OPEC atžvilgiu galėjo paskatinti ir tai, kad 2008 m. gruodžio 23 d. Maskvoje įvyko 16 pagrindinių gamtines dujas eksportuojančių valstybių susitikimas (dalis šių valstybių kartu yra ir OPEC narės), kurio metu oficialiai įsteigtas dujas eksportuojančių valstybių forumas GECF (taip vadinamas „dujų OPEC“). Akivaizdu, jog Rusija, dalyvaudama GECF veikoje, turės kur kas platesnes galimybes veikti bei netiesiogiai per GECF nares daryti įtaką OPEC, kartu išlaikydama savarankiškumą nuo jai nepalankių OPEC sprendimų.
Šalies ūkis buksuoja
Nepaisant to, Rusija, kurios ekonomika yra grindžiama energetinių išteklių (naftos ir dujų) bei žaliavų eksportu, itin jautriai reaguoja į bet kokius naftos kainos pokyčius pasaulinėje rinkoje. Panašu, kad naftos kainos kritimas šiuolaikinėje Rusijoje tampa vienu svarbiausių ekonominės krizės veiksnių. Dėl kritusių naftos kainų Rusija 2009 m. biudžete priversta sumažinti planuotas išlaidas 150 mlrd. JAV dolerių, Rusijos Centrinis bankas per pastaruosius du mėnesius išleido 60 mlrd. dolerių tam, kad būtų stabilizuotas Rusijos rublio kursas, o Rusijos užsienio valiutos atsargos nuo rugpjūčio sumažėjo nuo 600 mlrd. iki 450 mlrd. JAV dolerių.
Be to, grupė Tatarstano privačių naftos kompanijų, kurių produkcija sudaro apie 20 proc. visos Tatarstano naftos gamybos, paprašė vyriausybės laikinai netaikyti joms naftos eksporto mokesčių (kol nepakils naftos kainos), priešingu atveju Tatarstano naftos kompanijos pagrasino iš viso nutrauksiančios naftos gamybą. Naftos kainų kritimas stipriai stabdo ir energetinio sektoriaus plėtrą pačioje Rusijoje – didžiausia privati Rusijos naftos kompanija „Lukoil“ 2009 m. ketina 5-8 mlrd. dolerių apriboti savo investicijų programą ir investuoti tik į perspektyviausius projektus, numatančius naftos telkinių Vakarų Sibire įsisavinimą.
Kritus naftos kainoms, iškilo grėsmė ir 2008 m. gruodžio 1 d. Rusijos vyriausybės patvirtintam Baltijos vamzdynų sistemos (BTS-2) projektui, kuris nuo 2012 m. numato apjungti „Družbos“ naftotiekį su Rusijos Ust-Lugos uostu ir kurio paskirtis - sumažinti Rusijos priklausomybę nuo naftos tranzito per Baltarusiją ir Ukrainą.
Įtampa Rusijos politinio elito viduje
Visi šie veiksniai gali lemti suirutę Rusijos politinio elito viduje. Kai kurių analitikų teigimu, Rusijoje įsitvirtinusios politinio režimo stabilumą garantuoja susiklosčiusi galios pusiausvyra tarp dviejų svarbiausių politinio elito grupių - vadinamųjų „silovikų“ (Rusijos spec. tarnybų ir jėgos struktūrų atstovų, kurie pasisako už tai, kad valstybė reguliuotų ekonomiką) ir „liberalų-technokratų“ (nuosaikesnių nei „silovikai“ biurokratų, remiančių tik dalinį valstybės kišimąsi į ekonominius procesus).
Teigiama, jog Rusijos politinės sistemos stabilumas grindžiamas būtent balanso išlaikymu tarp „silovikų“ ir „liberalų-technokratų“ klanų, o pagrindiniu balanso garantu išlieka Rusijos ministras primininkas Vladimiras Putinas, kuris per vyriausybės postų dalinimus kontroliuoja situaciją.
Tradiciškai „silovikų“ klanas vyrauja pramonės ir gynybos politikos srityse, o „liberalai“ atsakingi už Rusijos mokesčių ir ekonominės politikos formavimą. Energetikos srityje tiek „silovikai“, tiek „liberalai“ savo įtaką yra pasidalinę dviejose didžiausiose Rusijos valstybinėse energetikos kompanijose „Gazprom“ ir „Rosneft“. „Gazprom“ patenka į „liberalų“ įtakos sferą, tuo tarpu „silovikai“ dominuoja Rusijos naftos sektoriuje – didžiausiai valstybinei naftos kompanijai „Rosneft“ vadovauja Igoris Sečinas, Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas, kuris dažniausiai įvardijamas kaip „silovikų“ klano vadovas.
Autarkija – labiausiai tikėtinas scenarijus
Atsiranda ženklų, jog naftos kainų kritimas sudaro palankias sąlygas būtent „silovikams“ įgyvendinti jų taip siekiamą valstybinių korporacijų steigimo politiką. Valstybinių korporacijų steigimas leidžia išlaikyti šių korporacijų kontrolę šios elito grupės rankose, nes tai leidžia riboti užsienio kompanijų dalyvavimą Rusijos ekonomikoje, o taip pat kontroliuoti valstybinių korporacijų pelną. Panašu, kad krentant naftos kainoms Rusijos siekis bendradarbiauti su OPEC yra parankus pretekstas „silovikams“ sukurti valstybinę korporaciją energetikos srityje (tokios korporacijos jau egzistuoja Rusijos sunkiosios pramonės, aukštųjų technologijų, gynybos, atominės energetikos ir kt. srityse).
Jei „silovikams“ artimiausioje ateityje pavyktų apjungti pagrindines Rusijos naftos sektoriaus kompanijas į vieną korporaciją (tarp tikėtinų apsijungimo kandidačių minimos „Rosneft“, „Transneft“ ir „Surgutneftegaz“), dabartinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas susidurtų su rimtais iššūkiais, kurie gali destabilizuoti Rusijos politinę ir ekonominę sistemą – pirmiausia, „kietosios linijos“ šalininkų įtakos didėjimu.
Taigi, labiausiai įtikinama prognozė, kad naftos kainų kritimas ir pasaulinė finansinė krizė gali lemti Rusijos ekonomikos nacionalizavimo, monopolizavimo (jungimosi į stambias valstybines korporacijas) ir uždarumo tendencijų stiprėjimą. O tai ir toliau skatins užsienio investuotojų pasitraukimą iš Rusijos, įtampos didėjimą Rusijos santykiuose su Vakarais, vis aktyvesnius Rusijos reikalavimus pertvarkyti esančią pasaulinę finansinę sistemą, kurią „prižiūri“ JAV, tačiau gali paskatinti ir Rusijos ekonominę sąjungą (ypač energetikos srityje) su tokioms valstybėms kaip Iranas, Venesuela ir pan.
Užsitęsusi pasaulinė krizė gali sudaryti sąlygas Rusijai, per tokias organizacijas kaip GECF („dujų OPEC“) tapti valstybių, turinčių „demokratijos deficito“ problemą, tačiau turtingų energetiniais ištekliais, vienytoja.