Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė. (Lk 1, 26-38)
Advento eigoje, besiartinant Kalėdoms, liturgija išskiria du pavyzdžius, kurie mums padeda priimti Viešpatį. Pradžioje žvelgėme į Joną Krikštytoją, o štai šiandien, paskutinįjį Advento sekmadienį, mums į pagalbą ateina Mergelė Marija.
Evangelija mums pateikia Marijos pašaukimo paveikslą ir pabrėžia tą akimirką, kai savo ištartu „taip“ ji priima Dievą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“.
Žodis, kuriuo Marija išreiškia sutikimą ir kuris verčiamas Vakarų Bažnyčioje kaip „fiat“ arba „tebūnie“, originale turi optatyvą (gr. „génoito“); jis reiškia ne paprasčiausią sutikimą, bet gyvą troškimą.
Tačiau Marija netarė nei „fiat“, nes tai lotyniškas žodis, nei graikiško žodžio „génoito“. Tad ką ji ištarė? Koks žodis kalboje, kuria kalbėjo Marija, labiausiai atitinka šį posakį? Ką sakė žydas, norėdamas pasakyti „tebūnie“? Jis sakė „amen“.
Jei leistina pamaldžiu mąstymu bandyti grįžti prie „ipsissima vox“ (lot. „tikrojo balso“), prie būtent to žodžio, kuris išėjo iš Marijos lūpų, ar bent žydiško šaltinio, kuriuo rėmėsi evangelistas Lukas, žodžio, tai tas žodis tikrai turėjo būti „amen“.
„Amen“ – hebrajiškas žodis, kurio šaknis reiškia tvirtumą, tikrumą, jis vartotas liturgijoje kaip atsiliepimas tikėjimu į Dievo žodį. Sakant „amen“, patvirtinama, kad tai, kas ką tik pasakyta, yra tvirti, stabilūs, galiojantys ir įpareigojantys žodžiai.
Kartu su „Abbà“, „Maranatha“, „Aleliuja“ šis žodelis yra vienas iš nedaugelių žodžių, kurių krikščionys nedrįso išversti, bet išsaugojo kalboje, kurioje Jėzus ir Marija šiuos žodžius ištarė.
O kokia yra aplinka, kurioje Marija ištarė šį žodį?
Turbūt pagrindinė savybė, kuri nusako Viešpaties įsikūnijimo vietą, yra tyla. Nes susitikimo ir dialogo pagrindas yra tyla. Marijos tyla yra dėmesingas ir pagarbus klausymasis. Tylos dėka Žodis tampa kūnu joje. Tai susidomėjimo ir nuostabos tyla, priešinga abejingumui ar išsiblaškymui. Tyla Marijai leidžia suprasti prašymą, kuris ateina iš aukštybių, leidžia, ištarus „amen“, žengti į susitikimą su Kitu.
Dažnai mes perdėtai šnekame su Viešpačiu. Užuot įžengę į jo pasaulį, mes stumiame jį į savo ribotumą, į savo troškimus. Užuot klausęsi jo žodžio, mes jį įtraukiame į savo nesibaigiančius ir savanaudiškus pokalbius.
Tyla maldoje praplečia mūsų egzistencijos horizontus. Tai lyg išėjimas iš mūsų sistemų bei įpročių ir įžengimas į Dievo naują pažinimą. Tarp tylos ir žodžio yra artimas ryšys. Aistra žodžiui auga tik tam, kas mėgsta tylą. Žodžio žmogus visų pirmiausia yra tylos žmogus.
„Daug tylėk, kad turėtum ką pasakyti, ir kad tai būtų verta klausyti. Tačiau taip pat tylėk, kad ir pats galėtum klausytis“ (Lanza del Vasto, † 1981). Dažnai stebimės „drąsiais žodžiais“. Tačiau užmirštame, kad, prieš ištardami drąsius žodžius, tikrieji pranašai turėjo drąsos tylėti.
Sudarydama sąlygas susitikimui, Marija atsiduoda tylai. Būtent tyloje Žodis įsikūnija mumyse. Tyla yra Žodžio įsčios. Žodis ten subręsta, o, taip pat ir mes kartu su juo bręstame. Tylos gilumoje Žodis semiasi kūrybinių galių. Tyloje ir vienumoje Žodis randa savo vaisingumą.
Daugiažodžiaujant žodžiai praranda savo pirminę galią, tikrumą ir reikšmę. Tyla nėra žodžių pasninkas. Greičiau priešingai – laukiamas, paruoštas, esantis Žodis. Kas kalba, visų pirmiausia turėtų rūpintis ne žodžiais, bet savo sugebėjimu tylėti ir klausytis. Be tylos mes pasakome daug dalykų, tačiau mūsų žodžiai nieko nesako. Jie „atsisako“ kalbėti. Žodžiai, „prasidėję“ ir gimę tyloje, gali būti teisingai suprasti.
Todėl Kalėdų nakties liturgija dar kartą iškilmingai paskelbs Senojo Testamento ištarmę: „Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto“ (Išm 18, 14-15).
Dievo Motina, o prieš tai ir Jonas Krikštytojas dykumoje, mums primena, kad pats pagarbiausias būdas pasiruošti Kalėdų šventei, priimti Viešpatį į savo gyvenimą, yra sukurti šiek tiek tylos maldai ir Švento Rašto skaitymui. Mat tikroji Kalėdų šventė ateina tik tada, kai asmeniškai susitinkame su Gyvuoju Įsikūnijusio Dievo Žodžiu – Jėzumi Kristumi.