– Europos Sąjunga daugiau kaip prieš dešimtmetį nusprendė aktyviai dalyvauti kuriant gerovę ir stabilumą savo kaimyninėse šalyse. Esą tai turėjo užtikrinti saugią aplinką patiems europiečiams. Tačiau vos prieš keletą mėnesių ES pašonėje – Gruzijoje – kilęs konfliktas verčia klausti: ar pavyko pasiekti savo tikslą? Kaip vertinate padėtį, ar reikėtų laukti kokių nors pokyčių?

– Pirmiausia tikiu, kad pokyčių bus Europos užsienio politikoje ir tarptautinėje erdvėje.

Turbūt daugiausiai jų matysime posovietinėje erdvėje. Deja, pokyčiai bus ne į gera. Kalbant apie Gruziją ir Ukrainą, nežinia, kas su jomis nutiks, tačiau matyti, kad JAV ir toliau siekia išlaikyti jas kelyje į NATO – nesvarbu, su ar de facto be Pietų Osetijos ir Abchazijos. Tradiciškai ES ir NATO plėtra eidavo lygiagrečiai, tad labai tikėtina, jog ir šįkart abi į NATO pretenduojančios šalys pasuks ir į ES. Tuo labiau kad Rusija nemato čia didelio pavojaus.

Tačiau didžiausia kliūtis Gruzijai ir Ukrainai įsilieti į Europos Sąjungą – pačių ES narių nenoras plėstis, kol nepatvirtinta Lisabonos sutartis [sutartis, parengta vietoj atmestos Konstitucijos Europai – R.S.]. Iš tiesų tai silpna priežastis atsisakyti plėtros, ypač matant Rusijos siautėjimą. Tai yra jos nacionalinis pasididžiavimas.

Verta pasakyti, kad iš Rusijos pusės žiūrint pirmosios „vakarėlį pradėjo“ Baltijos šalys – Estija yra, be abejo, pati nemėgstamiausia, tačiau Lietuva taip pat reikšminga. Taigi, spėju, kad išvysime „pašalinių efektų“: turiu galvoje diplomatinius, ekonominius ar net politinius išpuolius.

Konfliktas Gruzijoje buvo ypatingas tuo, kad pirmą kartą buvo derinamos karinės ir kibernetinės atakos – ypač intensyvūs veiksmai vyko rugpjūčio 11, 13 ir 27 dienomis. Prieš tai Estijoje buvo pasitelktos tik kibernetinės serverių atakos, bet ne karinės pajėgos – NATO 5–asis straipsnis saugo Baltijos šalis nuo tiesioginio užpuolimo (ar bent jau tikiuosi, kad saugo).

– Profesoriau, dažnai esate pristatomas kaip Europos kaimynystės politikos (EKP) žinovas. Kokias EKP tendencijas matote?

– Iš tiesų EKP galima aiškinti kaip mėginimą įgyvendinti kantiškosios taikos projektą. Pagal pirmąjį aiškinimą Europos Sąjunga, siekdama saugios ir stabilios aplinkos, turėtų sukurti „gerai valdomų valstybių žiedą“.

„Gerai valdomos“ – tai panašios į mūsų, demokratiškos, su veikiančia pilietine visuomene ir pan. Nes pagal I. Kanto demokratiškosios taikos teoriją valstybės, kuriose režimai yra vienodi, nekariautų viena prieš kitą: demokratijos ir karinės diktatūros tarpusavyje nekovoja. Institucijos sulaiko konfliktus.

Tad EKP šiame kontekste reiškia, kad europiečiai aktyviai stengiasi savo kaimynines šalis paversti panašiomis į save – t.y. demokratiškomis, su aktyvia pilietine visuomene, paisančiomis žmogaus teisių, ir t.t. Vis dėlto, nepaisant įdėtų pastangų ir išteklių, atrodo, kad tai žlugęs projektas. „Gerai valdomų valstybių“ sukurti nepavyko, o dabar tai yra pernelyg susiję su saugumo užtikrinimu ir ES nekarinių institucinių priemonių neužtenka. EKP mirė mūsų hobsiškoje kaimynystėje, o „morkos ir lazdos“ metodas nebeveikia.

– Kaip visa tai pasireiškia praktiškai? Ir kaip, jūsų nuomone, ES turėtų reaguoti į tokius pokyčius savo kaimynystėje?

– Norint suvokti Europos kaimynystės politiką, pirmiausia reikia atskirti dvi jos kryptis: į pietus, siekiant pritraukti Viduržemio jūrą juosiančias Afrikos bei Artimųjų Rytų šalis, ir į Rytus – buvusias sovietinio bloko valstybes. Šių krypčių istorinė raida labai skirtinga. Rytuose EKP veikė: posovietinės šalys gavo pažadą, neduotą pietinėms Europos kaimynėms. Tai – galimybė ateityje įsilieti į ES. Matome, kad dalis jų jau yra ES narės.

Tačiau pietuose EKP savo tikslo nepasiekė visiškai, nes ES neturėjo svertų, kuriais galėtų skatinti reformas tokiose šalyse kaip Marokas ar Egiptas.

Turkijos atvejis yra išskirtinis. Tai šalis tarp Rytų ir Pietų. Matau vienintelį kelią, palankų Europai. Tai – Turkijos narystė ES. Tačiau kyla klausimas, ar šiuo metu mes galime ją išlaikyti NATO ir atvesti į ES? Turint galvoje mažėjantį turkų susidomėjimą integracija; kartu jie pradeda vis geriau sutarti su rusais...

Mano nuomone, EKP skaičiuoja savo paskutines dienas. N.Sarkozy (N.Sarkozi) siūlyta Union pour la Mediterrannée [pranc. „Sąjunga Viduržemio jūros valstybėms“ – R.S.] pavertė pietines ES kaimynes nereikšmingomis de jure, nors de facto jos jau buvo tokios nuo pat pradžių.

Rytuose pastaruoju metu matome Europą vis labiau rungtyniaujant su atgimusia ir sunkiai įveikiama Rusija; o pietuose galime stebėti kylant agresyvias karinio politinio islamo išraiškas. Klausimas, ar ilgai ES galės taikyti savo „žoliaėdišką“, „minkštą“ politiką reaguodama į kylančius iššūkius. Iš esmės jos veiksmingumas priklausys nuo ES gebėjimo koordinuoti veiksmus su NATO. Plėtra, mano nuomone, yra pagrindinis kelias, ir ji turi eiti koja kojon su NATO: įtraukiant į NATO Švediją ir Suomiją; remiant „spalvotuosius“ judėjimus Baltarusijoje; įtraukiant Ukrainą į abu aljansus – net jei tai reiškia jos susiskaldymą ir Krymą greičiausiai paverčiant nauju įšaldytu konfliktu... Taip pat Gruzija ir galbūt Azerbaidžanas galėtų įstoti į abi sąjungas. Armėnija? Na, armėnai visuomet patogiai jautėsi kartu su Rusija – o dabar ima sutarti ir su Turkija.

– Norint veikti kartu su NATO svarbi tampa JAV laikysena. Koks galėtų būti pačios ES vaidmuo?

– Iš tiesų daug kas priklauso nuo to, kokia bus B.Obamos laikysena. Atrodo, kad Rusija tiesiog palaikys spaudimą Amerikos tarpuvaldžiu ir nesiims aktyvesnių veiksmų. Galbūt imsis, ir tada G.Bushas paliks Obamai palikimą...

Kelia nerimą tai, kad Rusija žaidžia „kietai“ visur aplinkui. Pasekite, kas vyksta Centrinėje ir Pietų Amerikoje, kur gimsta kariniai aljansai tarp Venesuelos ir Bolivijos. Pažiūrėkite, kokios įtampos kyla dėl Arkties. Lygiai taip pat, keldami dulkes visur, kur gali, rusai įsitraukė į savo paskelbtą Naująją užsienio politikos koncepciją, kurios tikslas – tapti kitu „poliumi“ prieš JAV „vienpoliškumą“.

Taigi ES atsidūrė viduryje ir turi du pasirinkimus: jei nesilaikys aktyvesnės pozicijos, taps nereikšminga ar tiesiog priemone kitų rankose. Tačiau ji to nepasieks be karinės galios ar gebėjimo smogti ekonominiais svertais – kad ir ką manytume apie savo „minkštąją galią“. Taigi, manau, kad Europa turės žaisti „kiečiau“ nei iš tikrųjų gali, jei nori išlikti dalyve, o ne tik aikštele didžiųjų galių žaidime. Juk taip jau buvo nutikę per šaltąjį karą.

Tačiau ar Europai pavyks atsilaikyti? Jei ne, atrodo, kad „pasienio teritorijos“ – o tarp jų posovietinės šalys – nukentės labiausiai. Bijau, kad Lietuvos, šalies, kurią taip mėgstu, laukia sunkesni laikai.

„Atgimimui“ labai svarbi Tavo nuomonė! Pareikšk ją čia.

„Atgimime“ taip pat skaitykite

„Maxima“ kelia kainą

Indrė Makaraitytė

Ūkio ministerijai pateikus kelių įstatymų pataisas, šie, manoma, gali padidinti privataus kapitalo turimų akcijų vertę valstybės nacionalinio saugumo sąskaita. Europarlamentarė Ona Juknevičienė mano, kad konkrečios ES direktyvos perkėlimas į įstatymus, reglamentuojančius nacinaliniam saugumui didelę reikšmę turinčių įmonių veiklą, yra labai naudingas į jas investavusiam privačiam kapitalui, o ne valstybei.

Valdžia maitins beržine koše

Ričardas Čekutis

Penkioliktosios Vyriausybės programą vieni ekonomistai vadina antikrizine ir sako, kad jos neįgyvendinus atsivers praraja. Kiti tikina, kad krizės nebūtų, jei valdžios planai ir kalbos jos neskatintų atsirasti.

Užsitarnauti pagarbą

Rytų geopolitikos centro konferencijoje apie optimalių ES ir Rusijos santykių paieškas dalyvavęs buvęs ES ambasadorius Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje Michaelis Emersonas „Atgimime” siūlo savo planą. Ambasadorių kalbina Ieva Baubinaitė.

Aukštojo mokslo asimetrija

Alfredas Račkauskas

Galima išvardyti šimtus argumentų, paneigiančių laisvosios rinkos dėsnių taikymą švietimui. Netapatinkime studento su skruzdėmis, kad ir kokios jos darbščios būtų.