Tuo tarpu kiekvienas visuomenės sluoksnis arba net kiekvienas pilietis turi savo vilčių ir norų naujai valdžiai.

Šių eilučių autorius labai norėtų, jog Andrius Kubilius prisimintų informacinės visuomenės kūrimo projektus ir pabandytų juos įgyvendinti. Premjerui leidus, norėčiau paaiškinti ką turiu galvoje kalbėdamas apie „informacinę visuomenę“. Jokiu būdu ne vien tik informacinių technologijų vystymą, galbūt mažiausiai tai. „Kompiuterizacija“ Lietuvoje tapo nuvalkiotu šūkiu ir nebereiškia nieko konkretaus, panašiai kaip tarybiniais laikais „komunizmo statyba“.

Lietuvos konservatorių ideologija yra visiems gerai žinoma – jos pagrindas kiek galima mažesnis valstybės kišimasis į visuomenės gyvenimą bei tradicinių vertybių (kas dabar yra šios vertybės posovietinėje Lietuvoje, neaišku) išsaugojimas.

Mano nuomone, yra bent dvi sritys, kur valstybės pagalba visuomenei yra būtina. Pirma - demografinės krizės įveikimas.

Kitas dalykas, kurį reikėtų padaryti - pasiekti, jog visuomenė gautų objektyvią informaciją apie tai, kas vyksta pasaulyje. Informacijos trūkumas šiuo metu Lietuvoje labai skaudžiai jaučiamas.

Visų pirmą, Lietuvos provincijoje vyrauja regioninė spauda, kuri didžiausią dėmesį skiria labai ribotoms vietinėms problemoms bei visokių šiurpių nusikaltimų smulkiam atpasakojimui, šiurpindama ir taip jau įgąsdintus provincijos gyventojus. Žinoma, šiai spaudai valdžios kritika – dažnai vienpusė ir nepagrįsta - yra būtina sudedamoji visų straipsnių dalis.

Žinoma, visame pasaulyje didžioji dalis skaitytojų tenkinasi „geltonąja“ arba pusiau „geltonąja“ spauda. Tačiau esminis skirtumas yra tas, jog mažuma, kuriai reikalinga rimta informacija, Vakaruose gali ją gauti. Klausimas – kiek neturėdami pasirinkimo galime būti laisvi, o kiek esame manipuliuojami.
Valentinas Mitė:

Žymiai aukštesnio lygio yra centrinė spauda, bet praėjus beveik 20 metų po nepriklausomybės atgavimo iš centrinės spaudos norėtųsi žymiai daugiau nei ji dabar pateikia. Aišku, šios spaudos atstovai pasakys, jog spauda yra toks pat verslas kaip ir kiti ir jie parduoda tai, KO nori pirkėjai – o pirkėjai nori skandalų ir dažnai jiems rūpi, kokias mišraines valgė prezidentūros svečiai, o ne kas buvo derybų metu nutarta. Ką gi, galbūt 80 procentų skaitytojų šios detalės yra svarbiausios, bet ką daryti tiems likusiems 20 procentų, kurie norėtų sužinoti daugiau apie derybas?

Priežastys galima aiškinti įvairiai – maža rinka, nėra skaitytojų poreikio arba net užsispyrusiai tvirtinti, jog kas norės, vis vien informaciją gaus naudodamasis internetu ar pirks Vakarų laikraščius.

Visų pirmą, Lietuvoje tokio lygio laikraščių kaip Vokietijos „Die Zeit“, Rusijos „Komersantas“, JAV „The New York Times“ bei daugelis kitų Vakarų ar kaimyninės Lenkijos laikraščių nusipirkti dažnai neįmanoma. Jų nėra net kioske prie Seimo Rūmų, ką jau bekalbėti apie Kauną, Klaipėda ar Šiaulius.

Kalbant filosofiškai, laisvė yra galimybė pasirinkti bei mažumos teisių užtikrinimas. Kodėl tie 20 procentų Lietuvos gyventojų, kurie nenori skaityti dabartinio lygio Lietuvos spaudos, negali pasirinkti KO nors kito. Pirmą priežastį jau minėjome, antra - jeigu ir rasi kur nors viešbutyje sakykim „Financial Times“, jis kainuos panašiai tiek, kiek vidutiniškai kainuoja knyga. Reikia ne tik mokėti anglų kalbą, bet ir būti milijonieriumi, kad kas dieną įpirktum „Financial Times“.

Taigi, mažuma – tie 20 procentų skaitytojų – pasirinkimo neturi ir skaito tai, ką ir didžioji dalis visuomenės. Pasirinkimo nebuvimas rodo laisvės trūkumą. Mažuma, kuri rimtai domisi politika ar ekonomika, negali kas dieną gauti žinių iš pasaulio.

Žinoma, visame pasaulyje didžioji dalis skaitytojų tenkinasi „geltonąja“ arba pusiau „geltonąja“ spauda. Tačiau esminis skirtumas yra tas, jog mažuma, kuriai reikalinga rimta informacija, Vakaruose gali ją gauti. Tuo tarpu Lietuvoje tokio pasirinkimo nėra. Klausimas – kiek neturėdami pasirinkimo galime būti laisvi, o kiek esame manipuliuojami.

Tačiau grįžkime prie naujosios Vyriausybės galimybių. Valstybės kišimais, be abejo, prieštarauja konservatorių principams, bet pasirinkimo laisvės gynimas tikrai juos atitinka. Jokiu būdu nesiūlau kurti naujas „Lietuvos žinias“. Padarykime parasčiau – išsiverskime kasdieną į lietuvių kalbą „International Herald Tribune“ ir valstybės subsidijuojama kaina parduokime laikraštį už tiek kiek kainuoja „Lietuvos Rytas“ ar „Respublika“ Manau, jog su „The New York Times“, kuris leidžia „International Herald Tribune“ Kubiliui susitarti pavyks.

Jeigu nepavyktų , tai bent jau valdžia turi pasistengti subsidijuoti šį laikraštį anglų kalba tiek, jog jis būtų prieinamas kiekvienam norinčiam, t.y. nebūtų brangesnis už Lietuvos dienraščius.

Tokio laikraščio nebuvimas daro Lietuvą Europos užkampiu, neskatina politinio elito formavimosi, galų gale riboja žmonių teisę gauti informaciją. Kaip matome šios problemos rinka nepajėgi išspręsti. Ją turi spręsti mūsų išrinkta valdžia. Kitaip ji bloga valdžia, kuriai nerūpi šalies ateitis.

Jokie liberalizmai informacijos laisvės ribojimo ir neveiklumo negali pateisinti. Visuomenė nepajėgi sukurti policijos ar kariuomenės, šiuo metu rinka nepajėgi sukurti Vakarų lygio spaudos, kuri daliai mūsų reikalinga kaip ligoniui gaivus oras.

Dabar keletas žodžių apie demografiją. Jeigu dabartinės tendencijos tęsis, tai yra vis daugiau šeimų turės vos vieną vaiką, greitai Lietuvos nebus. Kiek tai truks, yra grynai matematinis uždavinys, kurį gali išspręsti kiekvienas skaitytojas. Norėtųsi, jog mūsų valdžia pažvelgtų kad ir į pokarinės Europos demografinė politiką ir kažką realiai padarytų , jog lietuviai šeimos būtų didesnės.

Nereikia išradinėti rato, kiekvienas demografas rekomenduos Vyriausybei, kokias programas reikėtų įgyvendinti. Nieko nedarant turėsime tai, KO siekė Stalinas – „Lietuva bus bet be lietuvių“.

Beje, ne pro šalį būtų susimąstyti, kodėl lietuviai kiek kojos neša mauna iš Lietuvos ir pagalvoti, kokios rimtos valstybinės programos, o ne pagraudenimai apie Tėvynės meilę, galėtų juos patraukti atgal.

Jeigu Kubiliaus Vyriausybė išspręstų nors vieną šių klausimų, ji beveik būtų verta paminklo. Tačiau konkursą paminklui skelbti tikrai per anksti.