„Mums svarbiausia turėti elektros jungtis su Europos Sąjungos (ES) valstybėmis. Lietuva privalo parodyti solidarumą kaimynei Latvijai ir neskubėti atmesti jos pasiūlymo“, – šiandien pareiškė EP narys Š. Birutis, atsižvelgdamas į ES laikyseną energetikos klausimais.
Pirma, EP Sąjungos nares įpareigojo skaidyti monopolijas elektros energijos gamybos, perdavimo ir paskirstymo srityse. Lietuvos Vyriausybė, įkurdama LEO LT bendrovę, veiklas supainiojo. Išnarplioti ši Gordijaus mazgą, kaip reikalaujama ES direktyvoje, reikės ir tai valstybei vėl brangiai kainuos.
Antra, trečiajame energetikos pakete ypač didelis dėmesys skirtas elektros jungtims, kad mūsų šalis neliktų sala, atskirta nuo energijos šaltinių. „Mūsų Vyriausybės veiksmai primygtinai siekiant, jog tiltas iš Švedijos eitų būtent į mūsų valstybę, o ne ten, kur ekonomiškai naudingiau regionui, anaiptol neliudija solidarios Lietuvos politikos su ES politika. Laiko trypčioti vietoje jau nėra, ypač laukiant sunkių ateinančių metų, kai privalėsime sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės veiklą“, – teigė europarlamentaras.
Trečia, visai neseniai Europos Komisijos pristatytame ekonomikos gelbėjimo plane siūloma iki 5 mlrd. eurų skirti ES energetikos jungtims. Didelė šių lėšų dalis tektų Baltijos regionui, žinoma, ir Lietuvai. „Gerai, kad Europa vienu balsu pradeda kalbėti apie energetinių jungčių svarbą, bet mūsų šalies vadovai labiau užsiėmę privačių bendrovių vykdomais energetiniais projektais. Gal ir galėtume priekaištauti Latvijai dėl jos siekio tiesti elektros kabelį į savo valstybę, tačiau neskaidrus nueinančios Vyriausybės LEO LT projektas jau nuskambėjo visoje Europoje. Tad kaimynai turi teisę į mus žiūrėti įtariai“, – sakė EP narys Š. Birutis.
Europarlamentaro nuomone, jungčių klausimu turėtume būti lankstūs ir prisiminti „Estlinko“ pavyzdį. 2006 m. pirmoji tiesioginė Baltijos šalių elektros jungtis per Suomiją į Estiją sujungė šį regioną su ES energetikos tinklų sistema. Projektą įgyvendino Baltijos šalių valstybinės energetikos bendrovės: „Eesti Energija“, „Latvenergo“, „Lietuvos energija“ bei „Pohjolan Voima“ ir „Helsingin Energija“. Projekte dalyvaujant valstybės kapitalo įmonėms išvengiama privačių ir valstybės interesų konflikto bei lengviau gauti ES ir pačios valstybės paramą. Tai mūsų šalies Vyriausybė žinojo, bet nuėjo privačių monopolijų kūrimo keliu.
Nesuprantama ir kita Lietuvos vadovų pozicija – primygtinai mūsų šalyje statyti naują atominę elektrinę. Iš esmės statybos kaštus padengs vartotojai per padidėjusį elektros tarifą, kai šią naštą turėtų prisiimti visų projekte dalyvaujančių valstybių gyventojai. Lietuva, imdamasi ambicingų projektų, privataus kapitalo naudai jų įgyvendinimą nuleidžia ant gyventojų pečių. Jau vien aikštelės elektrinei turėjimas suteikia teisę derėtis dėl mūsų šaliai palankesnių sąlygų.
Tas pats ir su suskystintų dujų terminalu. Ne tiek svarbu, kurioje valstybėje bus pastatytas terminalas. Svarbiausia užtikrinti dujų tiekimą trijose Baltijos valstybėse. Tuo tarpu Lietuvoje įspraudę terminalą iš mūsų žmonių dar atimtume gabalėlį pajūrio. Terminalas suteiktų energetinio saugumo, tačiau tai nėra projektas, dėl kurio reikėtų laužyti ietis su kaimynais ir statybos išlaidas vėlgi „nuleisti“ gyventojams.
„Kai atsiranda privatūs interesai, o valdžia jiems paklūsta, nebelieka valstybės intereso“, – piktinosi Š. Birutis, priekaištaudamas Lietuvos vyriausybei: pirmiausia laikiniesiems Ministrui Pirmininkui Gediminui Kirkilui ir Ūkio ministrui Vytui Navickui, kurių įnašas į bendrų Europos energetinių tinklų sukūrimą buvo labai mažas, nors tai – Lietuvos politinio saugumo klausimas. Kita ES iniciatyva – bendrai derėtis su trečiosiomis šalimis dėl energijos kainų, tiekimo sąlygų, visoms ES narėms būtų naudinga ekonomiškai. Šiuo klausimu Lietuvos Vyriausybės indėlis irgi buvo labai mažas. Belieka tikėtis, kad naujasis Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius mažiau vaikysis Lietuvos, kaip regiono lyderio įvaizdžio, bet priims mūsų šaliai politiškai ir ekonomiškai naudingus sprendimus, atitinkančius ES dvasią.