- Kokius pačius ryškiausius tos aklavietės požymius pastebi Bažnyčia šiandieniame mūsų gyvenime?
- Kai pinigai ir daiktai pasidaro žmogaus gyvenimo alfa ir omega, jam kyla didelis pavojus degraduoti. Iš to atsiranda korupcija, narkotikų verslas, prekyba moterimis ir vaikais, ginklais. Visa tai, galima sakyti, prasideda tada, kai žmogus apie nieką nemąsto, išskyrus pinigus. Kai jo siekiai nukreipti į į vieną tikslą - kaip kuo daugiau pinigų turėti. Dvasinių vertybių gyvenime nebelieka. Nelieka vietos ir Dievo žodžiui. Godumas, dvasinių vertybių nebuvimas paprastai ir veda į aklavietę.
Mes matome, kad Lietuva pirmauja savižudybėmis. Ką tai reiškia? Visų pirma reiškia, jog kažkas netvarkoj žmogaus gyvenime, jei jis renkasi klaidingą kelią. Jeigu jam rūpi, kaip pakelti prieš save ranką ir palikti šį pasaulį.
- Bet kaip žmogui sugrįžti prie Dievo žodžio, prie tiesos, kai vilties nemato?
- Geriausia, kai nereikia sugrįžti. Palaimintas yra tas, kas nuo pat savo kūdikystės gyvena šeimoje, kur viskas sustatyta į tinkamas vietas. Bet jei nuo pradžių žmogus rinkosi netikrą gyvenimo būdą, jei taip savo pavyzdžiu mokė ir vaikus, jam reikia laiku sustoti.
Advento prasmė kaip tik ir yra kvietimas atgailai, kvietimas keistis pačiam, keisti savąjį gyvenimo būdą. Bažnyčia turi savo sakramentus, išpažintį, maldą - religines priemones, kurios padeda keistis. Tereikia žmogų pastūmėti to link.
- Kaip paaiškintumėte tokį reiškinį: kai švenčiamos didžiosios religinės šventės, bažnyčios lūžta nuo tikinčiųjų, ir atrodo, visi išpažįsta Dievo žodį, nors savo kasdieniu gyvenimu to anaiptol neparodo, nes elgiasi visai kitaip?
- Tai - sena tiesa ir sena problema. Dauguma žmonių yra nuoseklūs ir bando gyventi Evangelijoje, bet yra nemažai tokių, kurie renkasi kitokį gyvenimo kelią. Sąžinės nuraminimui jie ateina į bažnyčią per Kalėdas ir Velykas. O paskui daro tą, kas patogiausia, - plaukia pasroviui. Žmogus dažnai nenori eiti prieš srovę, save kontroliuoti ir gyventi pagal priimtinus principus. Tas tik retsykiais įvykstantis prisilietimas prie Dievo, prie dvasinių vertybių yra per menkas, kad galėtų padaryti įtakos žmogaus gyvenimui.
- Adventas yra ramybės, susikaupimo metas, koks jis dar?
- Pirmiausia prasidėjus Adventui turėtume prisiminti laukimą. Tikintieji visą ramų Advento metą laukia Kalėdų. Adventas kaip tik ir primena, kaip kažkada žmonija laukė gelbėtojo - Mesijo. Laukimas kelia ir tam tikrų reikalavimų: žmogus turi paruošti save, savo širdį Mesijo atėjimui. Tai - metas skirtas dvasiniam susikaupimui ir pasiruošimui sutikti ateinantį Kristų. Šitame susikaupime būtina atgaila siekiant pakeisti save, žmogiškai pašalinant iš savęs blogį, atsigręžiant į Dievą.
- Advento proga paskelbtame Lietuvos vyskupų laiške tikintiesiems dar kalbama apie pažeistą vertybių sistemą, būtinybę žmogui atsispirti tuštybės mugei, kuri vilioja, įtraukia ir nuveda netinkamu keliu. O iš tikrųjų, kaip jai galima atsispirti?
- Tas vaizdingas pasakymas "tuštybės mugė" labai gerai apibūdina mūsų dabartį. Mugė - tai daugelis televizijos pramoginių laidų, tai šou, kuris įtraukia žmogų, bet po to jį palieka dvasiškai tuščią. Tuštybės mugė kviečia tik linksmintis, gerti ir daug apie nieką negalvoti. Ta mugė yra galinga. Daug jos vaisių pirmiausia nuskina paaugliai, vaikai. Žinoma, - ir suaugę.
Tuštybės mugei reikia priešintis Dievo žodžiu, jį skaitant, pagal jį mąstant ir gyvenant. Gal kažkam Advento laiką pasiglemš galvos skausmas dėl šventinių pirkinių, o vidinę rimtį drums tik triukšminga televizija, bet kiti žmonės pagaliau atsitokės. Ir ne kokį saldumyną ar žaisliuką Kalėdų proga savo artimam dovanos, bet Evangeliją.
- Sakyčiau, pradinukus, kurie mokykloje "kuria" vaidinimus pagal televiziją "Trečias - nereikalingas" ir panašiai, tokia dovana kažin ar pradžiugintų..?
- Deja, panašūs reiškiniai tik liudija, kokia galinga jėga yra televizija. Ir kaip baisu, kai pradinuko, mažesnio ar didesnio vaiko šeimoje nėra žmogaus, kuris tėviškai paaiškintų: "Vaikeli, tau čia rodo negerus, nesektinus pavyzdžius. Taip elgdamasis, nebūsi doras dvasingas žmogus". Jei niekas nesikeis, jei viską paliksime savieigai, galim sulaukti dar labiau apgailėtino rezultato.
- Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms artėjančių šventų Kalėdų išvakarėse?
- Norėčiau ir savo, ir kitų Lietuvos vyskupų vardu palinkėti, kad Kalėdas visi sutiktume pasiruošę. Kad kasdien po truputį laiko paskirtume savo dvasiniams reikalams. Jei ne Šventą raštą skaitytume, tai bent geras knygas, per kurias Dievas gali į mus prakalbėti. Kad prie šventinio Kalėdų stalo visi sėstume švariomis ir šviesiomis sielomis.