Seimo pirmininkas, antras asmuo valstybėje, prireikus pavaduojantis prezidentą – tiesiai iš pramogų verslo. Ar tai normalu valstybės valdymo požiūriu? Ar daug panašių atvejų kitose valstybėse?
Keista, kai kalbama, jog į politiką ateiti iš pramogų verslo, teatro ar kino yra tarsi dėmė. Tokia nuostata buvo būdinga tarybinei propagandai, primindavusiai, kad Ronaldas Reaganas buvo aktorius. Ir kad Jonas Paulius II kažkada irgi buvo aktorius – nors jis ir tebuvo mėgėjas.
Tačiau jokia profesija nėra žmogui dėmė. Antai buvęs Filipinų prezidentas Josephas Estrada buvo koviniuose filmuose filmavęsis aktorius. O konkrečiu Arūno Valinsko atveju man didesnį nerimą kelia tai, kad staiga susikūrusi partija per kelis mėnesius sugeba užkariauti žmonių širdis.
Partiją įsivaizduoju kaip savitą filtrą, kuris per ilgesnį laiką atrenka, patikrina žmones. Kandidate į JAV viceprezidentes Sarah Palin ją pasirinkęs Johnas McCainas pasitikėjo, nors ji buvo visai nepatikrintas žmogus. Kaip vėliau paaiškėjo, vargu ar tas jo pasirinkimas buvo geras. Ėmė „išplaukti“ daug įvairių dalykų.
Šiuo atžvilgiu matau riziką. Bet A. Valinskas yra gabus žmogus ir imliai mokosi. Ar jis taps politiku? Linkiu, kad taptų, bet kol kas jis politinio įdirbio neturi. Kita vertus, prieš 20 metų Lietuvoje nebuvo nė vieno tikro politiko, bet vėliau atsirado.
Su A. Valinsku į Seimą atėjo daug žiniasklaidos atstovų. Dauguma jų – iš pramoginės žiniasklaidos, nors ir ne visi. Ką liudija šis pramoginių pavidalų ketvirtosios valdžios tapimas pirmąja valdžia?
Žiniasklaidos atstovams yra lengviau būti išrinktiems į Seimą, nes jie yra žinomi. Daugelis jų yra gabūs žmonės. Bet politikai šiandien neretai žiniasklaida naudojasi kaip įrankiu. Tai kokia ji tuomet ketvirtoji valdžia? Juk įrankis nėra valdžia.
O kalbant apie pramogų pasaulio ir politikos susiliejimą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų pramogų pasaulis nėra kokybiškas. Juk jis galėtų būti savitas, įdomus ir geras, o mūsų pramogų pasaulio kokybė dažnai prasta, jis neoriginalus.
Šiaip ar taip, kad ir iš to pasaulio į politiką atėjusiems žmonėms visada reikia suteikti galimybę, neskelbti jiems iš karto nuosprendžio. Nereikėtų, kaip dabar tai daroma per naujojo Seimo posėdžius, tik ką atėjusių jaunų žmonių iškart murkdyti. Tai primena „dedovščiną“ sovietinėje kariuomenėje. Jei į Seimą išrenkamas naujas žmogus, jam juk galima padėti. Pasigendu geranoriškumo ir noro galvoti apie valstybę.
Kita vertus, kur nors Didžiojoje Britanijoje ar Amerikoje pirmą kartą išrinktam politikui iškart pretenduoti į komiteto ar komisijos pirmininkus – jokių šansų. Pirmą kadenciją jis sėdi „galiniuose suoluose“ ir mokosi. Ir jei Lietuvoje būtų normali politinė sistema, tai pirmą kartą į Seimą išrenkamas politikas iškart netaptų Seimo pirmininku.
Sakote, kad nereikėtų skelbti išankstinio nuosprendžio naujai A. Valinsko partijai. O ką turime galvoti apie partiją be normalios programos, be ideologijos, be politikų, turinčių aiškias pažiūras ir principus?
Mane stebina net ne tai, kad jie neturi programos. Kada susikūrė TPP? Prieš pusmetį. Lietuvoje per rinkimus geriausiai pasirodo „šviežios“, tik ką sukurtos partijos. Bet niekada nebūčiau patikėjęs, kad naujai partijai užtenka pusės metų, kad ji atsirastų ir patektų į Seimą. Per pusmetį, net ir dirbdamas nuolat kartu, negali pažinti žmogaus.
Pastarąjį dešimtmetį vis garsiau kalbama apie politikos išnykimą iš politikos. Viktoras Uspaskichas per EP rinkimus džiaugėsi, kad jo partijos kandidatų sąraše nėra nė vieno politiko. Kaip šiuo požiūriu vertintini dabar įvykę Seimo rinkimai?
Lietuvos problema – politikos painiojimas su valdžia. Vienas naujos valdančiosios daugumos atstovas, kurio prieš keletą metų klausiau, kaip jis jaučiasi opozicijoje, atsakė, jog buvimas opozicijoje yra politinės atostogos. Manau, tai viena didžiausių klaidų.
Gana kritiškai vertinčiau ligšiolinį konservatorių buvimą opozicijoje. Jei jie būtų buvę rimtoje opozicijoje, tai būtų turėję teisę ir galėję gauti, kaip Seimo nariai, visą tą informaciją, kurios, kaip jie dabar skundžiasi, jie neturėjo. O jie turėjo ją gauti, turėjo dirbti.
Kitas aspektas: rinkėjai galvoja balsuodami apie ekonominius dalykus ir šalies vidaus gyvenimą. O kaip Lietuvoje šiandien skirstoma į kairiuosius ir dešiniuosius? Tie, kurie šaukia prieš Rusiją ir siūlo dėl jos laikytis griežtos pozicijos, laikomi dešiniaisiais, o siūlantys su Rusija gyventi draugiškai vadinami kairiaisiais. Toks skirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius yra absurdiškas. Ekonominiams klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio.
Konservatoriai, Jūsų manymu, nepasižymėjo pakankamai griežta buvusios valdžios vykdytos ekonominės politikos kritika per rinkimų kampaniją?
Rinkimų vajus apskritai buvo gana nuobodus. Labiausiai man nepatinka štai kas: kai susikerta dvi partijos, jos mėgsta dainuoti tą pačią dainelę – „Mes žinome, kaip reikia valdyti, bet niekam nesakysime, nes tai didžiulė paslaptis“. Bijo, kad oponentai tą jų idėją pasisavins. O rinkėjai turi aklai tikėti, kad partija turi paslaptingą receptą, „aukso skrynelę“, kurią po rinkimų atidarys, ir viskas bus aišku, viskas bus gerai.
Jei tradicinės partijos neturėtų tokių skrynelių, tai ir kitos partijos, panašios į A. Valinsko, nesinaudotų tomis skrynelėmis. Jei „tradiciniai“ politikai sako turį tas aukso skrynias, tai kodėl neturėčiau tikėti A. Valinsku, kuris tvirtina, kad irgi turi tokią skrynią?
Kitas dalykas – kaip partijos įgyvendina savo programas ir planus, kaip įtikina rinkėjus, kad jie tais planais patikėtų. Dabartiniai valdantieji turi krizės įveikimo planą, bet neužtenka jį turėti – reikia jį „parduoti“ žmonėms. Ir čia kyla didelių problemų.
Net konservatoriai – viena solidžiausių tradicinių partijų – neranda kandidatų į kai kurių ministerijų vadovus tarp žinomesnių savo politikų. Finansų ministras – iš Statistikos departamento, URM vadovas – iš URM sistemos, kai kurių ministrų pavardės menkai asocijuojamos su šia partija. Kaip tai vertinate?
Paprastai neatsakau į klausimus kategoriškai, bet šiuo atveju atsakysiu: vertinu blogai. Liūdna, kad Lietuvoje vis nesuvokiama, neaiškinama šešėlinės vyriausybės idėja. Prieš šiuos rinkimus savo vadinamąsias šešėlines vyriausybes paskelbė konservatoriai, Liberalų sąjūdis ir gal dar kuri nors partija. Bet jie jas paskelbė tik kaip reklaminius sąrašus. Išnaudojo tai kaip reklaminį triuką.
Jei jie būtų dirbę, jei žinočiau, kurie Seimo nariai yra šešėliniai finansų ministrai, tai pagrįstai tikėčiausi, kad jie turi galimybių gauti visą reikiamą informaciją. Na, dėl Rasos Juknevičienės buvo daugmaž aišku, kad ji – būsima krašto apsaugos ministrė. Bet jei ir kitur būtų aiškios sritys ir aiškūs į jas pretenduojantys asmenys, tai gal ir savaime išnyktų klausimas – ar politikas „ne specialistas“ gali vadovauti ministerijai.
Jei politikas ketverius metus opozicijoje dirba, o ne „politiškai atostogauja“, jei jis nagrinėja savo srities klausimus, tai ir tampa specialistu – politiniu specialistu.
Dabar, kai šešėlinių vyriausybių sąrašai tėra reklaminiai, nutinka keistų istorijų. Po rinkimų klausiau vieno žmogaus, kuris buvo įrašytas į tokį reklaminį sąrašą: „Kaip tu į jį patekai?“ Jis man papasakojo, kad jo labai prašė, nors jis ministro portfelio nenorėjęs. Kai tas žmogus po rinkimų jau ėmė galvoti, kaip jam ministro posto atsisakius, paaiškėjo, kad niekas jį kvietusioje partijoje net neprisiminė, kad jis tame sąraše buvo.
Gal Lietuvai būtų naudingesnė technokratinė vyriausybė? Juk politikai daugelio sričių neišmano, be to, nuolat vyksta jų kaita ir sunku pareikalauti atsakomybės už daugiau laiko reikalaujančias reformas.
Nenorėčiau su tuo sutikti. Technokratinės vyriausybės formuojamos politinės krizės atvejais – kai nesusitariama. Nusprendžiama, kad po pusmečio bus nauji rinkimai, o pereinamajam laikui paskiriama technokratinė vyriausybė. Prieš dvejus su puse metų, kai Lietuvą ištiko politinė krizė ir buvo suformuota Gedimino Kirkilo vyriausybė, manau, būtų buvę geriau, jei porai mėnesių būtų buvusi paskirta technokratinė vyriausybė, o po to būtų įvykę priešlaikiniai Seimo rinkimai.
Ministerijos, vyriausybės sprendžia strategines problemas. Strateginiai sprendimai, prioritetų pasirinkimai yra politiniai uždaviniai, kurių turi imtis politikai.
Manau, kai į ministerijas ateina nauji politiniai vadovai, ministerijų sekretoriai privalėtų pasitikrinti ministro pasitikėjimą: jei to pasitikėjimo esama, sekretorius lieka dirbti, o jei ministras tuo žmogumi nepasitiki, tai ministerijos sekretorius turėtų pasitraukti.
Nes kai atėjęs naujas ministras su savimi komandoje gali atsivesti tik vieną viceministrą ir porą patarėjų, to tikrai per maža. Tada kils grėsmė, kad ministras, norėdamas veiksmingai dirbti, vykdys reorganizaciją, kad galėtų atleisti dalį žmonių. Juk tie žmonės patys neišeis. Dabar, pagal galiojančius įstatymus, ministrų rankos yra surištos. Kažkas toje srityje turėtų būti daroma. Manau, politinio pasitikėjimo lygį reikėtų stiprinti.
Ar vertėtų valstybės tarnautojams, einantiems atsakingas vadovų pareigas, didinti algas, idant jiems nekiltų pagunda prisidurti prie atlyginimų „iš šalies“ – korupciniais būdais?
Ar atrodo, kad algos dydis naikina korupciją? Niekada nedrįsčiau teigti, kad juo didesnė alga, juo mažesnė korupcija. Lietuvoje apskritai pastebimas godumas. Galvojama, kad juo daugiau žmogus turi pinigų, juo jis yra laimingesnis. Nėra gerai, jei algos iškeliamos ir žmogus eina dirbti į aukštą postą vien dėl algos.
A.Valinskas žadėjo neimti Seimo nario algos ir apsiriboti 800 Lt ar panašaus dydžio atlygiu. Rūta Rutkelytė sakė aukosianti visą savo algą labdarai. Kaip tai vertinate?
Man tokie dalykai nelabai patinka. Žmogus turi dirbti ir už savo darbą gauti atlyginimą. Man nepatinka, kad Lietuvoje yra vadinamieji visuomeniniai prezidento ir premjero patarėjai. Iškart kyla negerų minčių dėl tų jų visuomeninių patarimų. Galbūt jie savo visuomenines pareigas panaudoja įtakai? Jei žmogus yra profesionalus patarėjas, už jo darbą turi būti atlyginama.
JAV ir Danijoje buvo atlikti tyrimai, per kuriuos klausta, ar bendrovė turėtų plačiai skelbti apie savo labdaros veiklą. Amerikoje dauguma respondentų mano, kad skelbti apie ją reikėtų kuo plačiau. Savo ruožtu Danijoje didesnė dalis žmonių mano, kad viešai girtis labdara nereikėtų.
Ar daug žinome, ką veikia princas Charlesas – Didžiosios Britanijojs sosto įpėdinis? Veik nieko nežinome. Na, žinome galbūt, kad jis buvo princesės Dianos vyras. O juk jis užsiima milžiniškų mastų labdaros veikla. Man patinka būtent tokia labdara, o ne ta, kai pasakoma: „Man tos algos nereikia“. Nes nuostata „man nereikia algos“ tarsi skelbia: „esu už kitus aukščiau“. Lietuvai apskritai trūksta kultūros, nepažeidžiančios kito asmens orumo.