Išties skirtingos trukmės Seimo ir Prezidento kadencijų gijos šįkart taip susipynė, kad šiuos svarbiausius šalyje rinkimus skiria vos pusmetis. Prezidento rinkimų kampanija bus panaši į sprintą ir nuo sklandaus starto labai priklausys jos finišas. Vis dėlto norisi tikėtis, kad naujojo šalies Prezidento išrinkimą nulems ne kandidatų užimami postai, o jų asmeninės savybės, suteikiančios galimybes geriausiai, t.y. sąžiningiausiai, eiti savo pareigas. Rolando Pakso iškilimo ir nupuolimo pavyzdys pamokė, kad ambicijų, populiarumo ir gausaus, bet neaiškaus finansavimo derinio pakanka tik valstybės vadovo pareigų užėmimui, o tinkamam jų vykdymui – toli gražu ne. Kokio Prezidento reikia Lietuvai po dviejų su pertrauka Valdo Adamkaus kadencijų?
Prieš 16 metų metų į valstybės vadovus Algirdą Brazauską išnešė galinga nomenklatūrinio revanšo banga, sugrąžinusi į valdžią buvusius komunistus. Po penkerių metų komunistinės praeities kuprą A.Brazauskas jau nurodė kaip svarbiausią priežastį, nulėmusią jo sprendimą daugiau nekandidatuoti. Tąkart minimalia persvara prieš Artūrą Paulauską buvo išrinktas Valdas Adamkus, o jo pergalė lyg ir simbolizavo pomirtinę Vilties Prezidento a.a. Stasio Lozoraičio pergalę prieš jėgas, trukdančias Lietuvai ryžtingai vaduotis iš nelaisvės įpročių. Aukštas galingiausios laisvojo pasaulio valstybės pareigūnas, savo biografija sujungęs tai, ką nutraukė 50 metų trukusi okupacija, atrodė netikėta istorijos dovana šaliai, be prievartos privertusiai trauktis blogio imperiją.
Ryškiausiai ši elgesio strategija pasireiškė rimčiausio pirmosios kadencijos išbandymo metu, kai, „Mažeikių naftos“ privatizavimo išvakarėse sukėlęs Vyriausybės krizę, V.Adamkus įkalbėjo jauną Vilniaus merą tapti Ministru Pirmininku, o šis staiga atsistatydino prieš pat didžiausios šalies įmonės pardavimo Amerikos kompanijai sutarties pasirašymą. Veltui tada V.Adamkaus rinkėjas mėgino suprasti, ar Prezidentas už nuostolingos įmonės pardavimą R.Pakso Vyriausybės galutinai suderėtom sąlygom, ar prieš. Lyg ir neprieštaravo kad sutartis būtų pasirašyta, taigi nepalaikė išsišokėlio, bet tuoj pat ir parėmė R.Paksą, suteikdamas šiam nebūtas pareigas prezidentūroje. Vėliau V.Adamkus dar kartą skyrė R.Paksą Ministru Pirmininku, dar kartą priėmė jo atsistatydinimą ir galiausiai pralaimėjo jam Prezidento rinkimus.
Palikus skliaustuose neatsakingą poziciją užantyje užauginto populisto atžvilgiu, moralinio autoriteto projektą būtų buvus galima vadinti daugmaž sėkmingu, jei ne antroji V.Adamkaus kadencija. Laimėjęs rinkimus pažadais atsigręžti veidu į Lietuvos vidaus reikalus, Prezidentas šį kartą ryžtingai nuo jų nusisuko, pasinerdamas į sau mielą vadovavimą užsienio politikai. Bet tai, ko nori išvengti, tave kaip tyčia ir ištinka – reaguojant į didžiausius šios kadencijos vidaus politikos iššūkius V.Adamkui, deja, nepavyko įtvirtinti jokių, net menkiausių, moralės standartų.
Jis nesiteikė paaiškinti, ar, suteikdamas Lietuvos pilietybę Mansurui Sadekovui, nepardavė jos už 400 tūkst. litų, kuriuos „suaukojo“ Viktorui Uspaskichui priklausančių įmonių darbuotojai, apdovanojo Lietuvos ordinais nusikalstamos organizacijos KGB, vykdžiusios SSRS okupuotoje Lietuvoje terorą ir politinį persekiojimą, kadrinius darbuotojus Marijoną Misiukonį ir Vladimirą Jakuniną, palaikė KGB rezervininkus Arvydą Pocių ir Antaną Valionį (pastarąjį ką tik paskyrė ambasadoriumi), ragino kuo skubiau baigti tik įsibėgėjusį VSD karininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybių parlamentinį tyrimą, bet nė nesiteikė išklausyti jį vykdžiusių Seimo narių, vetavo įstatymą dėl KGB rezervininkų darbo valstybės tarnyboje apribojimų, vetavo įstatymą, suteikusį daugiau finansinių ir organizacinių galių Liustracijos komisijai, išleido skandalingą dekretą, inicijuojantį antrąjį slapto KGB bendradarbių prisipažinimo terminą, naudingą tik įstatymo nustatytu laiku neprisipažinusiems ir paviešinimo išsigandusiems kagėbistams, pasirašė oligarchinę tvarką Lietuvoje įtvirtinantį „Leo LT“ steigimo įstatymą, nesugebėjo aiškiai pasisakyti dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo referendumo. Kaip paaiškinti tokią veiksmų virtinę, nė iš tolo neprimenančią laisvojo pasaulio atstovo atsakomybės ir moralės pamokų nuožmų sovietizavimą patyrusiems tautiečiams?
Man atsakymą į šį klausimą rasti padėjo į tiesioginę „Žinių radijo“ laidą prieš pat šių metų Sausio 13–ąją paskambinusi sesuo Nijolė Sadūnaitė. Paprašyta papasakoti, kaip Prezidentas aiškino savo veiksmų logiką judviejų asmeninio susitikimo metu, įvykusio tuoj po viešo kritiško žymios disidentės laiško valstybės vadovui, sesuo Nijolė atsakė, kad Prezidentas teisinosi - baime. Baime „gauti per galvą“ nuo tų, kurie iki šiol iš Kremliaus gali Lietuvai nurodinėti.
Būsimasis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas interviu „Išeiviai buvo vienas svarbesnių KGB poveikio objektų“ nurodo, kad šaltojo karo metais lietuvių emigrantai kartais patekdavo į dvigubus žvalgybų žaidimus, kai KBG ir FTB užsiimdavo „viena kitos mulkinimu“.
Privačiame pokalbyje asmuo, susijęs su prezidentūra, šią situaciją man nupasakojo taip: „Jo, kaip ir a.a Stasio (Lozoraičio) amerikiečiai tiesiog paprašė užmegzti ryšį su rusais. Lietuvos labui.“ Kažkodėl norisi tikėti, kad tapęs Prezidentu Stasys Lozoraitis būtų paviešinęs visas šaltojo karo laikų istorijas, galėjusias jam trukdyti oriai vadovauti nepriklausomai šaliai. Valdas Adamkus to nepadarė.
„Adamkus moka saugoti paslaptis“, – skelbia vienos radijo stoties jaunasis užsklandos autorius. Vaiko lūpomis kalba tiesa. Bet po dviejų „paslaptis saugančio“, o greičiau – nepatogią tiesą slepiančio V.Adamkaus kadencijų Lietuvai reikia Prezidento, kurio negąsdintų jokie „skeletai spintoje“. Prezidento, kuris nebevetuotų Dalios Kuodytės pradėtos vienintelės dar įmanomos liustracijos Lietuvoje – tiesos apie užverbuotus ir neprisipažinusius asmenis skelbimo. Prezidento, kuris galų gale padėtų svetimųjų į kuprą suriestai šaliai atsitiesti.
„Atgimimui“ labai svarbi Tavo nuomonė! Pareikšk ją čia.
Naujausiame „Atgimime“ nuo penktadienio skaitykite:
Finansų ekspertų krizė
Nors verslininkai jau seniai kalba apie Lietuvos bankininkystės krizę, finansų ekspertai siūlo nepanikuoti ir netgi rodo puikius kai kurių lietuviškų bankų veiklos rodiklius, kurie ypač rėžia akį Vakarų Europos bankų padėties fone. Ričardas Čekutis.
Obama bus tvirtas Baltijos valstybių šalininkas
Kokios galima laukti užsienio politikos išrinkus Baracką Obamą JAV prezidentu? Kokie gali būti būsimo vadovo prioritetai? Ar Rusija jau metė iššūkį, jam dar nepradėjus eiti pareigų? Su lyginamosios politikos profesoriumi kalbėjosi žurnalistas Romas Sakadolskis.
Visuotinis deklaravimas – dar nepalaidota idėja
Indrė Makaraitytė rašo, kad, nors politikai įvesti visuotinį gyventojų pajamų ir turto deklaravimą jau gerokai pavėlavo, bet jis, teisėsaugininkų manymu, vis dar ne mažiau reikalingas.
„Sodrą“ galima išgelbėti jos pačios lėšomis
Valstybės institucijos daug labiau nei mokesčių mokėtojais pasitiki privačiais pensijų kaupimo fondais.Nors šie nė už ką neprisiimtų atsakomybės už per menką milijardinių biudžeto dotacijų investicinę gražą. Kaip skelbia Valstybės kontrolė, pensijų kaupimo fondams valstybė vergaus net iki 2050-ųjų. Anatolijus Lapinskas.