Vytauto Landsbergio partija karštai imasi tvarkyti socialinės apsaugos ir darbo reikalus, gautą Ūkio ministeriją net sudvejina, bet vadovauti URM nebegali. Staiga išseko. Kalbant apkiautusių biurokratų kalba – „šiai dienai“, matyt, ūmai neliko „žmogiškojo potencialo“.

Dar pernai Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai parengė ir išreklamavo didelį programinį dokumentą – „Rusijos sulaikymo strategiją“. Strategija vis dar yra, Rusija vis dar yra, o sulaikančiųjų staiga neliko.

Būsimas konservatorių užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pareiškė, jog santykiai su Rusija turi būti „pragmatiški“. Jei tai ir yra TS politikų išmąstytas sulaikymas, tai neaišku, kuo jis skiriasi nuo nesulaikymo, susilaikymo ir palaikymo.

Na, bet bala nematė tos Rusijos. Neverta sielotis ir dėl V. Ušacko kandidatūros: jis patyręs ir gabus diplomatas, protingas žmogus. Lietuvos diplomatijai, paskyrus jį ministru, gali viskas klostysis kuo puikiausiai. Diplomatijai, bet ne partinei sistemai ir ne rinkimų nugalėtojams konservatoriams.

Tėvynės sąjunga URM atveju nepajėgė išlaikyti politikos viršenybės depolitizuotų valdžios grandžių – administracinio aparato, diplomatinio korpuso atžvilgiu. O juk būtent URM yra (be VSD) ta vieta, kur biurokratinė, užkulisinė galia šiandien telkiasi, generuodama politinę galią bei atimdama ją iš viešosios valdžios – iš Seimo ir partijų.

Kaip čia neprisiminus senos prezidentūros svajonės, kad valstybininkų būtų kiekvienoje partijoje. Ir kad visų partijų valstybininkai vienytųsi, kaip kadaise vienytis buvo raginamas visų šalių proletariatas. Idant siauras ratas būtų platus.
Vladimiras Laučius:

Ilgai kartoję, kad ministrai turi būti politikai, konservatoriai pasirinko UR ministru ne politiką. Sistema, Lietuvoje pamažu tampanti tautos atstovų nekontroliuojama ir besikėsinanti politikams primesti savo valią bei taisykles, akivaizdžiai laimėjo prieš tuos, kurie žadėjo ją pertvarkyti ir kontroliuoti.

Apie tai taikliai rašė Virgis Valentinavičius: „Sudie URMo civilinei kontrolei“. Nuo karjeros diplomato Antano Valionio iki karjeros diplomato Petro Vaitiekūno URM vadovavo ne ministrai-politikai, o biurokratinės-diplomatinės sistemos statytiniai.

Dalį jų pasisekė rekrutuoti net iš sovietinio KGB rezervo. Kai kam tai atrodo esąs geresnis kadrų šaltinis, nei politinės partijos, priklausomos nuo rinkėjų.

„Kažkur susirenka grupė žmonių, kuri pasako: „darom taip, darom kitaip“, - o po to jau gal vyksta viešesnis svarstymas. Kitaip neįsivaizduoju valstybės valdymo“, - interviu „Veidui“ neseniai sakė Antano Valionio partinis viršininkas Artūras Paulauskas. – Apskritai aš manau, kad mes per daug viską išviešiname. Yra sprendimų, kuriuos galima priiminėti siauresniame rate“.

Savo ruožtu tas siauras ratas, „per daug visko neviešindamas“, priima sprendimus depolitizuotose, bet politikuojančiose užkulisinėse struktūrose, aprėpiančiose valstybės saugumą, užsienio reikalus ir elektros skydines. Siauro rato interesai laikomi kažkodėl valstybiniais, o „siauri partiniai interesai“ yra keiksmažodis. Šiek tiek painu, bet, kaip sakoma, veikia (juk ir „valstybininkų“ sąvoka sublizgėjo Siauro rato dėka).

Konservatorius tai tenkina? Vargu bau. Tačiau po jų laimėtų rinkimų, regis, nedaug kas keičiasi nusistovėjusio valstybės valdymo srityje. Sakote, „permainų vyriausybė“? Džiaugsimės, jei esminių permainų bus daugiau, nei premjero postų.

Susitikimuose su politologais prieš rinkimus Tėvynės sąjungos programines nuostatas dėl krašto apsaugos ir užsienio reikalų gražiai pristatinėjo Rasa Juknevičienė ir Audronius Ažubalis. Buvo lyg ir savaime aišku, kad jie pretenduoja į šias sritis valdančias ministerijas. Kodėl po rinkimų A. Ažubalis buvo nustumtas?

Kaip čia neprisiminus senos prezidentūros svajonės, kad valstybininkų būtų kiekvienoje partijoje. Ir kad visų partijų valstybininkai vienytųsi, kaip kadaise vienytis buvo raginamas visų šalių proletariatas. Idant siauras ratas būtų platus.

Tarp konservatorių šiuo atžvilgiu matyti idilės požymių: garbiausias valstybininkas Vytautas Landsbergis tiesia ranką jaunam valstybininkui Mantui Adomėnui. Ši solidi kartų ir siekių jungtis leidžia kitų institucijų valstybininkams tikėtis, kad konservatoriai bus valdomi; taip, žinoma – valdomi valstybinių sumetimų.

Per prezidento rinkimus konservatoriai ir darbiečiai rėmė bendrą kandidatą – Petrą Auštrevičių, o dabar aiškėja, kad ir diplomatijos šefo vizija, pasirodo, šias partijas seniai vienija. Gal esama ir daugiau bendrumų?
Vladimiras Laučius:

Tiems, kurie nesileidžia valdomi, tenka trauktis. A. Ažubaliui – atsisakyti užsienio reikalų ministro portfelio (net keista, kad balsų skaičiavimo rezultatais rinkimų apygardoje, kur A. Ažubalis įveikė Viliją Blinkevičiūtę, suabejojo ne jo paties bendražygiai). R. Juknevičienei – mažiau vadovauti partijos reikalams (politinė kompensacija – Krašto apsaugos ministerija ir perspektyvi Žaliakalnio apygarda Kaune).

O Jurgiui Razmai, principingai kovojusiam su „Leo“ slibinu, už principus – dovanėlė: neįveikiamas slibinas Plungės apygardoje – komunistinis oligarchas Jonas Jagminas. „Nori kovoti su oligarchija? Prašom, kovok“, - tarė partija. Kaip miela ir sąžininga.

Šiomis aplinkybėmis nėra ko per daug stebėtis, kad konservatorių užsienio reikalų ministru tapo karjeros diplomatas, o ne politikas. Ir lėmė ne tik prezidentūros užsispyrimas. Tarp pačių konservatorių esama sunkiai sutaikomų interesų.

Kodėl pasirinktas būtent V. Ušackas? Kodėl, pavyzdžiui, ne ambasadorė Kanadoje Gintė Damušytė? Čia jau reikėtų klausti ir V. Landsbergio, ir A. Kubiliaus. O dar galima būtų klausti ir Viktoro Uspaskicho. Juk 2004 metais V. Uspaskichas matė būtent V. Ušacką kaip galimą Darbo partijos kandidatą į užsienio reikalų ministrus.

Pirmadienį sužinojęs, kad konservatoriai galutinai apsisprendė dėl V. Ušacko kandidatūros, paskambinau V. Uspaskichui ir paklausiau jo nuomonės. Jis sakė teigiamai vertinąs šį TS sprendimą: „Aš asmeniškai jį pažįstų. Jei būtų tokia situacija, kad reikėtų ieškoti žmogaus (kandidato į UR ministrus – V.L.), tai mes, ko gero, būtume pasirinkę tą variantą“.

Štai taip. Per prezidento rinkimus konservatoriai ir darbiečiai rėmė bendrą kandidatą – Petrą Auštrevičių, o dabar aiškėja, kad ir diplomatijos šefo vizija, pasirodo, šias partijas seniai vienija. Gal esama ir daugiau bendrumų?

Vis dėlto esminis bendrumas, siejantis Tėvynės sąjungą su kitomis partijomis, matyt, yra tas, kad neviešinamų sprendimų priėmėjai, apie kuriuos taip nostalgiškai kalbėjo A. Paulauskas, valdžia, nenumatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kol kas yra stipresnė už juos visus. Nepanašu, kad Seimo rinkimai šitai būtų esmingai pakeitę.

Rašiau, kad rinkimus laimėjo socialdemokratų valdžia. Taip, laimėjo valdžia, kuri valdo ir socialdemokratus, o reikalui esant, laikinai pavadovauja kitiems. Yra toks Roberto Musilio romanas – „Žmogus be savybių“. Ir yra toks politikos komentatorius Algis Tilindis, kur, atvirkščiai, yra tam tikrų savybių, bet nematyti žmogaus. Jo nėra, bet yra jo politiniai bruožai bei tekstai, nokstantys siauro rato valstybininkų aplinkoje. Tarp jų pasitaiko žavių perliukų.

Kad ir štai šis: „Ieškodami patrauklaus prezidentinio veido vyriausybės formavimo rūpesčiais neapsikrovę valstybininkai jau ėmė dairytis. Juos jau suspėjo aplankyti prezidentinių vilčių dar nepalaidojęs P. Auštrevičius. Tačiau nuo Liberalų sąjūdžio lyderių nustumtas politikas ... atrodo, nesugebėjo užsitikrinti ir valstybininkų paramos“.

Įdomi žinia Lietuvos rinkėjams: ne jie ir ne vieši jų atstovai, o „vyriausybės formavimo rūpesčiais neapsikrovę valstybininkai“ nusprendžia, kam būti, o kam – nebūti prezidentu. Kaip sekasi jiems dairytis ir ką jie mato, panagrinėsime kitame straipsnyje. Dabar lieka tik konstatuoti, jog tie, kurie „dairosi prezidento“, sprendžia ir dėl valstybės vadovo atsakomybės sričių – saugumo ir užsienio politikos. Ir sudeda reikiamus taškus ant konservatorių vyriausybės „i“.

Su A. Kubiliumi pasielgta kaip su Kazimira Prunskiene: ūkio ministro portfelį imkite, žemės ūkio ministro portfelį imkite, o užsienio reikalų ministro portfelio (išgraužkite!) neturėsite. Rusijoje tai būtų vadinama „valdoma demokratija“. Ir šiuo atžvilgiu A. Kubiliaus „Rusijos sulaikymo strategija“ nepadėjo.