40 milijonų Vyriausybės rezervo fondas tuščias. Mat jį nusiaubė didžiausia stichinė nelaimė – rinkimai ir socialdemokratų deputatai. Kaip prasitarė susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius, dėl to ir laimima, kad kai kam keliukas patvarkomas, parūpinama lėšų bažnyčios stogo remontui, paremiama „sava“ savivaldybė ir papozuojama vietinio laikraščio fotografams.
Tačiau dar labiau nustebino socialdemokratų laikysena premjero G.Kirkilo atžvilgiu. Europos Komisija štai prognozuoja, kad Lietuvoje ūkio krizė bus giliausia. Net „Dviračio šou“ blondinės juokauja, kad Lietuvos ekonomikos „laukia visiškas kirkilas“. Tik socialdemokratai savo valdyme jokių bėdų neįžvelgia. Priešingai, premjeras karingai pareiškė, kad „jokiais būdais neleisime dešiniesiems Volstrito sukeltos finansinės krizės užkrauti ant žmonių“.
Ką padarė per pastarąjį pusmetį Vyriausybė, kad krizės pasekmės būtų švelnesnės? Kai visos Europos šalys desperatiškai ieškojo sprendimų, kaip gaivinti ekonomiką, G.Kirkilas tik kalbėjo tą pačią mantrą, kad krizės nėra ir nebus. Ironiška, kad Vyriausybės strateginis planavimo komitetas dar vasarą taip pat laužė galvas ne dėl antikrizinės strategijos, o svarstė, pritarti ar ne istorinio filmo apie Žalgirio mūšį scenarijui...
O gal, pasak G.Kirkilo, Volstritą taip pat reikėtų kaltinti, kad, nepaisydama ekspertų patarimų ir įspėjimų, socialdemokratų valdžia gyveno skolon? Politikai, padarę klaidų, turėtų nusiimti kepurę. Klysti – žmogiška. Bet ar nors kartą girdėjome, kad kuris nors Lietuvos politikas tai pripažintų? Regis, mūsų politiniame gyvenime įsitvirtino nuostata, kad analizuoti partijos ar lyderio klaidas yra nederamas veiksmas.
Tai būdinga ne vien socialdemokratams. Panašiai prieš dešimtmetį elgėsi Gediminas Vagnorius. Beje, jei Artūras Zuokas, įsivėlęs į Vilniaus tarybos narių balsų pirkimo, pabėgimo į Varšuvą skandalus laiku būtų pripažinęs klydęs, tikriausiai dabar naują ministrų kabinetą formuotų jis.
A.Zuokas buvo tikrai geras Vilniaus meras. Naudodamasis versle įgytais vadybos gebėjimais jis puikiai tvarkėsi sostinėje. Beje, ir partijoje. Liberalų populiarumas augo kaip ant mielių. Bet padaręs klaidų A.Zuokas taip ir nerado jėgų jų pripažinti.
Panašiai elgėsi Viktoras Uspaskichas, kaip įtariama, klastojęs buhalteriją, slėpęs mokesčius. Komiškai tragišku veikėju virto Rolandas Paksas, taip pat nesugebėjęs pripažinti, kad klydo. Jei tai būtų padaręs, galbūt ir prezidento posto nebūtų praradęs.
Tik Vakarų politikai prisipažįsta klydę. Bilas Klintonas atgailavo dėl to, kad melavo neturėjęs meilės ryšių su Monika. Panašiai suklydęs prieš savaitę prisipažino Tarptautinio valiutos fondo vadovas.
Tautos atsiprašė vienas iškiliausių praėjusio amžiaus Europos politikų Helmutas Kolis, paaiškėjus, kad Vokietijos krikščionių demokratų partija vedė dvigubą finansavimo buhalteriją, nuslėpė milijonus mokesčių.
Tokio elgesio turėtų pasimokyti Lietuvos politikai. Arogancija, apsimetinėjimas, neišmanymo dengimas plepalais tik didina žmonių pyktį. Tad nesistebėkime, kai rinkėjai vėl ir vėl ieško naujų gelbėtojų ar prisikėlėlių.