Dar labiau nustebino Tautos prisikėlimo partijos pirmininko, žinomo pramogų verslo veikėjo Arūno Valinsko svarstymai po rinkimų apie tai, kad „dabartinės krizės akivaizdoje Vyriausybės vadovu turi tapti profesionalus vadybininkas, administratorius, buhalteris, o ne politikas“. Ir čia pat įvardijo... dabartinį premjerą Gediminą Kirkilą! Pats socialdemokratų vadas Gediminas Kirkilas galimybę sudaryti Vyriausybę apibrėžė ypač vadybiškai: „Socialdemokratai nebendradarbiaus su partija, kuri nenorės įvesti progresinių mokesčių.“
Net ir didysis populistas Rolandas Paksas, Tvarkos ir teisingumo partijos lyderis, vertindamas rinkimų rezultatus buvo santūrus, rezervuotas ir netgi pažymėjo, „jog TT nekelia sąlygos, kad premjeru taptų jų atstovas“, bei neatmetė galimybės likti opozicijoje. Aišku, plačiai ir drąsiai skelbus apie 50 Seimo mandatų lūkesčius ir gavus kone penkeriopai mažiau, reikėtų antžmogiškų gebėjimų nuslėpti savo nusivylimą, tačiau taip neefektingai prarasti retorikos įgūdžius – tiesiog neįtikėtina...
Ne kažin kokia šypsena liko ir kito populisto Viktoro Uspaskicho veide: vos 9 proc. balsų, gautų Darbo partijos, atskleidė moralinę dilemą, su kuria ši partija taip ir nesusidorojo, t.y. neatsakė į klausimą, kuo skiriasi politinė partija nuo verslo bendrovės. Viktoro Uspaskicho komentaras, kad jo partija yra nusiteikusi darbingai ir gali jungtis į koaliciją, įkvėpti galėtų nebent premjero–vadybininko ieškantį Tautos prisikėlimo partijos pirmininką.
Tad kas atsitiko? Ar buvo bent trumputis sakralumo momentas po rinkimų, kai iš piliečių individualių nuostatų ir balsų amorfiškos masės kristalizuojasi nauja valdžios struktūra?
Kaip čia neprisiminsi kone lygiai prieš dvejus metus pasaulį (ar bent jau pokomunistinę Europą) nustebinusių įvykių Vengrijoje? Ten po rinkimų užvirė aistros tarp pagrindinių šalies partijų lyderių, teatrališkai mobilizavusių savo rinkėjus eitynėms (ir netgi riaušėms) gatvėse ir paskatinusių intensyvius viešuosius debatus, peržengusius Vengrijos sienas. Čia norėtųsi priminti šį bei tą iš politikos teorijos, būtent apie politinę lyderystę. Šios teorijos ištakos remiasi Jameso MacGregoro Burnso atskleistais transakcinės ir transformacinės lyderystės skirtumais. Tvirtinama, kad politikos (ir visi kiti) lyderiai siekia sąveikos (sugeba tartis ir atsižvelgia į rinkėjų valią) ir pokyčių (turi viziją bei sugeba vadovauti ir mobilizuoti).
Transformacinės lyderystės samprata dera su Schumpeterio (Šumpeterio) verslumo (antreprenerystės) samprata, kuri pabrėžia politinės krypties nustatymo funkciją ir lyderio polinkį į „konstruktyvią destrukciją“. Transformacinės lyderystės tipas iškyla per revoliucijas ir reformas. Tai susiję su ideologiniu, moraliniu arba intelektiniu lyderio kapitalu ir netgi heroizmu (asmenine drąsa, pasiaukojimu, pasišventimu). Transakcinė lyderystė susijusi su pragmatizmu, gebėjimu tartis, kontroliuoti galimybes, rasti abipusiškai naudingus sprendimus, derėtis su daugybe veikėjų. Lyderystės studijos parodė, kad du lyderystės tipai yra tarpusavyje nepriklausomi ir gali būti situacijų, kai abiejų bruožai, transformacinio ir transakcinio, gali būti panaudoti lygiagrečiai.
Vengrijos dvejų metų senumo politinę krizę lėmė tai, kad pagrindiniai lyderiai turėjo per daug charizmos ir transformacinių norų, jų personalijos nusvėrė politinį gyvenimą. Jie rodė per mažai susitarimo siekiančių gestų. Ministras Pirmininkas Gyurcsany yra ryškus transformacinio lyderio, atsidavusio reformisto pavyzdys. Jis mėgsta smarkias ir karštas reformų kalbas („viskas“ juk prasidėjo nuo jo įžymiosios „Oszodo melo kalbos“, kai jis tarp savo partijos narių kaip rinkimų strategijos dalį pasiūlė nesakyti visos tiesos apie ekonominę šalies padėtį). Vengrijos ministras pirmininkas nė nebandė (ir nebando) sujungti transakcinės ir transformacinės politikos.
Simptomiška, kad opozicijos lyderis Orbanas irgi naudojo(si) išskirtinai tranformacinės lyderystės arsenalą: kreipėsi į „pamirštą“ daugumą, kad laimėtų vietos rinkimus, jo partijai palankius vietos rinkimų rezultatus interpretavo kaip parlamento rinkimų „trečiąjį turą“ ir nacionalinėje scenoje elgėsi taip, tarsi jo autoritetas būtų didesnis negu premjero. Transformacinių lyderių „puokštę“ papildė ir Vengrijos prezidentas Laszlo Solyomas. Jo svarbiausi bruožai – politinis aktyvumas (iš ekologinių judėjimų patirties) bei stiprus pilietinis angažuotumas. Tuomet Vengrijos prezidentas pabrėžė vienpusišką ministro pirmininko atsakomybę ir apkaltino jį sukėlus pavojų demokratijai.
Vengrijos 2006–ųjų atvejis yra viename kraštutiniame politinės lyderystės spektro poliuje. Lietuvos 2008–ųjų – visiškai priešingame. Vengrijoje politikos lyderystė buvo pasiekusi kritines „transformatoriškumo“ aukštumas, kai pagrindinės šalies personalijos jautėsi, elgėsi ir kalbėjo kaip mesijai, įspūdingai žengiantys efektingo simbolinio kapitalo grindiniu (lyg vandens paviršiumi...) ir įkvepiantys savo sekėjus. Lietuvoje politikos lyderystė pasiekė kritines „transakciškumo“ žemumas ir net žodį lyderystė (ir atitinkamai valstybė ar vertybės) sunkiai verčiasi vartoti.
Tačiau kaip jaustis Lietuvos piliečiu, tokiame žavingame rudens spalvų šėlsme patyrus politinės lyderystės transakciškumo šoką ir, atrodo, patekus į grėsmingai ilgai truksiantį politinės vaizduotės vakuumą? Kitaip nebus – dabartinė lyderystės demokratija yra nukreipta į politikus. Aktyvūs politikos žaidėjai yra ne rinkėjai, bet politikai, rinkėjai yra neaktyvūs. Šiuo atveju personalizacija būtina, nes asmeninis patrauklumas ir lyderio gebėjimas bei pasiryžimas plačiai ir drąsiai bendrauti, noras įtikinti žmones (ne tik suderėti konkretybes su koalicijos partneriais, vadybininkais) yra svarbiausia POLITIKOS priemonė.
Naujausiame "Atgimime" skaitykite:
Šokis pagal socdemų dūdelę
Net jei politikos naujokas Arūnas Valinskas kol kas kratosi bendrystės su premjeru Gediminu Kirkilu, vėliau jam tai gali tapti netikėta realybe ir vienintele galimybe išlikti daugumoje. Apie tai – geriausi „Atgimimo” komentarai.
Šalis politinės lyderystės vakuume
Kodėl laimėjusių partijų lyderiai po rinkimų, regis, apskritai praranda kalbos dovaną, rašo politologė Irmina Matonytė.
Paklaidos teorija
Socialinių mokslų daktarė Rūta Žiliukaitė, kalbėdama su Ričardu Čekučiu, pataria aklai nepasitikėti sociologinių apklausų rezultatais.
Komercinės toros
Viename populiariausių pasaulio elektroninių aukcionų parduodamos, kaip skelbiama, šventosios žydų toros iš Lietuvos. Ar tai yra tiesa ir koks Lietuvoje naudotų torų likimas, domėjosi Marija Dautartaitė.
Naujos eros simptomas
„Parduodama Islandija. Pradinė suma – 99 pensai.“ Taip praėjusią savaitę buvo skelbiama internetiniame aukcione „eBay“. Toks pokštas finansų krizės kontekste greičiausiai ne visiems pasirodė juokingas. Ir ypač Islandijai, kuri šen bei ten jau skelbiama bankrutavusia šalimi. Kaip krizė Islandijoje atskleidė esmines pasaulinės ekonomikos ydas, rašo Ieva Baubinaitė.