Kokios pasaulinės krizės priežastys?
Šio finansinio sprogimo priežastys yra kelios: pirma - tikėjimas, kad tik konkurencijos ribojama globalizacija ir globali prekyba yra neišvengiamas gėris, antra – ultraliberalus tikėjimas sveika investicinių rinkų savireguliacija.
Jeigu pirmasis fenomenas sukūrė milžiniškus globalius spekuliacinius pinigų srautus, antrasis leido nekontroliuojamą jų investavimą į finansines bei nekilnojamojo turto rinkas, tam panaudojant įvarius išvestinius finansinius instrumentus.
Finansines rinkas užplūdusių perteklinių pinigų kilmė yra trejopa. Pirmiausia, tai Kinijos prekybos pertekliaus suformuoti pinigų srautai, kuriuos, saugantis nuo valiutos vertės augimo, Kinijos vyriausybė investavo į JAV ir EU obligacijas bei finansines rinkas. Antra, piniginiai srautai į tas pačias rinkas iš energetinius išteklius eksportuojančių šalių. Trečia, klausimų kelia ir JAV karo Irake finansavimo šaltiniai. Prieš keleta metų JAV iždas nustojo skelbti M3 (visų pasaulinėje rinkoje esančių JAV dolerių kiekis) pinigų masės indeksą. Pastaruoju metu atlikti tyrimai atsispindėjo beveik statmenai šaunančiomis kreivėmis pinigų masės grafikuose.
Federalinis rezervų bankas (FED), kurio pagrindinė pareiga yra užtikrinti JAV finansinės rinkos stabilumą, įstatymiškai turėjo teisę kontroliuoti tik tradicinius bankus. JAV veikę investiciniai bankai galėjo džiaugtis turėdami plačią veikimo laisvę. Jų nevaržė nei kapitalo reikalavimai, nei griežtos atskaitomybės sąlygos. Palyginimui galima pateikti tokius skaičius: JAV tradicinėje bankų rinkoje sukosi apie 10 trilijonų JAV dolerių ir lygiai tiek pat 10 trilijonų JAV dolerių sukosi šešėlinėje investicinės bankininkystės sitemoje.
Legendinis JAV investuotojas W.Buffettas jau 2003 metais juos tiksliai įvardino kaip „finansinius masinio naikinimo ginklus“ arba „laiko bombomis“ galinčiomis sukelti „megakatastrofinę riziką“ viso pasaulio ekonomikai. Jo manymu, kontraktą, kuriame naudojami šie išvestiniai finansiniai instrumentai, gali pasirašyti tik „beprotis“ (madmen).
Pasekmių teko laukti netgi 4 metus, tačiau jos pranoko daugelio vaizduotę. Jau nekalbant apie draudimo gigantus „Fannie Mae“, „Freddie Mac“ ar AIG, sprogimas nupūtė visus 5 didžiuosius JAV investicinius bankus arba JAV finasinės galios širdį. Liūdniusia bankroto dalia teko „Lehman Brothers“ investiciniam bankui, kai tuo tarpu paskutinieji iš mohikanų – „Morgan Stanley“ ir „Goldman Sachs“ – paskubėjo pasiversti į paprastus FED kontroliojamus bankus, idant gautų laisvą priėjimą prie 90 dienų trumpalaikių pastarojo paskolų.
Lietuvoje veikiantys skandinavų bankai taip pat neišėjo sausi iš balos. Praėjusią savaitę „SwedBank“ turėjo pripažinti palikęs „Lehman Brothers“ 1,35 milijardo JAV dolerių, o „Danske Bank“ 800 milijonų JAV dolerių. Šalia to, Lietuvoje dirbančių bankų pečius vis labiau slegia sparčiai blogėjanti Lietuvos makroekonominė padėtis bei vis rizikingesniais tampantys kreditų bei lizingo portfeliai.
Kokie sprendimų variantai?
Analitikų vertinimu, pasaulio ekonomikos varikliu vadinama JAV blogų paskolų rinka gali siekti 2 trilijonus JAV dolerių arba 15 proc. viso JAV kuriamo BVP. Rizikos zonoje atsidūrė beveik trečdalis JAV bankų. Vieno iš didžiausių mažmeninių bankų „Washington Mutual“ skubus perleidimas „J.P. Morgan“ bankui už simbolinę 1,9 milijardo sumą arba ketvirto pagal dydį JAV banko „Wachovia“ gelbėjimas, perleidžiant jį „Citigroup“ bankui, rodo kad krizė tikrai neskirstys bankų nei pagal jų dydį, nei pagal ilgaamžiškumą. Tą puikiai supranta ir JAV administracija, parengusi skubų finasinės sitemos gelbėjimo planą. Plano esmė – įkurti 700 milijardų vertės „toksinių (blogų) paskolų“ banką, kuris už minėtą sumą supirks jas iš sergančių finasinių institucijų. Ar šis planas veiks, JAV nesutaria tiek ekonomistai, tiek politikai. Demokratų valdomas kongresas, besivadovaudamas principu „kuo padėtis sudėtingesnė, tuo naudingiau jų kandidatui B. Obamai“ (+8 proc. rinkėjų balsų po „Lehman Brothers“ žlugimo) kiek įmanydamas stengiasi atitolinti lėšų skyrimą. Esant neigiamam visuomenės nusistatymui, susižavėjimo planu nerodo ir respublikonai.
Ekonomistai kritikuoja tokio pobūdžio planą, vadindami jį reveransu Volstrytui. Anot jų, planas, kuomet rizikingų investicijų pelnas yra „privatizuojamas“, o nuostoliai „socializuojami“, neturi nieko bendro su laisva kapitalo rinka. Jų manymų, visą atsakomybę turi prisiimti finansinių imonių vadovai ir akcininkai, o ne paprasti niekuo dėti mokesčių mokėtojai. Be to, jų manymu, papildomas kapitalas neišgelbės rinkos nuo ilgalaikės stagnacijos.
Svarbiausias uždavinys šiai dienai turėtų būti paskolų, suteiktų būstui įsigyti, restruktūrizavimas. T. y. „blogų paskolų bankas“ superka iš probleminių bankų paskolas už dabartinę rinkos kainą ir jau sumažinta jų verte tvirtina naują sumažintą įmokų grafiką nekilnojamojo turto turėtojui. Siekiant išvengti sukčiavimų, tokių „pusiau mokių“ kredito turėtojų ratas turėtų būti labai aiškiai apibrėžtas. Anot jų, tik tai galėtų atgaivinti krentantį vartojimą bei padaryti įtaką naujų darbo vietų kūrimuisi ir tik nuo to priklausys, ar JAV papuls į U formos recesiją, ar L formos stagfliaciją.
Sudėtinga padėtis susiklostė ir Europos finansinėse rinkose. Dėl griežtesnio reguliavimo problemų mąstai čia yra mažesni nei JAV, tačiau ir atsakas į jas yra perdėm išsklaidytas, dažniausiai apsiribojantis nacionalinių vyriausybių pastangomis gelbėti klumpančias finasines institucijas, kaip kad D.Britanijos „Northern Rock“, Belgijos-Olandijos „Fortis“ ar Vokietijos „Hypo Real Estate Holding“ atveju.
Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai, padedami motininių bankų, taip pat sparčiai pompuoja pinigus į savo įstatinį kapitalą, siekdami apsidrausti nuo bet kokios panikos rinkoje ar kitos finasinės rizikos.
Kada tai baigsis ir kokios bus pasekmės?
Šiuo metu JAV siautėjanti ūkio suirutė turi visas „dvigubos krizės“ (twin crisis) bankinės ir valiutinės krizės požymius. Analizuojant šių krizių istorinę patirtį nuo Skandinavijos iki Azijos tigrų kritimo, galima teigti, kad optimalus laikas, per kurį pilnai likviduojamos jų pasekmės, yra 3-4 metai. Galimos ir išimtys, kaip Norvegijoje (7 metai) ar kai kuriose Lotinų Amerikos šalyse (iki 10 metų).
„Dvigubos krizės“ turi keletą šalutinių poveikių. Pirma, tai valiutos nuvertėjimas. Galima tikėtis, kad esant milžiniškoms JAV dolerių injekcijoms į rinkas, šios valiutos kursas ilgoje perspektyvoje toliau laipsniškai silpnės. Antra, papildoma pinigų masė visuomet sukelia infliacinius procesus, todėl tikėtis žemesnės infliacijos JAV ir ES, o tuo pat metu ir žemesnio JAV dolerio kurso ar mažesnės euribor palūkanų normos tikrai neverta. Taigi, šalia chroniško pinigų trukūmo verslo sąlygas dar ilgą laiką blogins ir aukštos paskolų palūkanos.
Visa ši istorija turi ir kitą pusę. Ilgą laiką šuoliavusios naftos kainos, dėl letėjančio pasaulio ūkio pasuks žemyn. Panašu, kad naujosios pasaulio viltys - BRIC ekonomikos (Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija) - jau pajuto globalios ekonomikos lėtėjimą. Kinijos pramonė praneša apie 30 proc. smukusius užsakymus gamybai, Rusijos ekonomika ilgą laiką klestėjusi kylančių energetinių resursų kainų sąskaita, rodo pirmuosius apmirimo ženklus.
Taigi tikėtina, kad Lietuva kitus metus pasitiks toliau krentančiomis nekilnojamojo turto ir akcijų kainomis, aukštomis palūkanų normomis bei stagnuojančiomis tiek Rusijos, tiek ES eksporto rinkomis. Kita vertus, tai pigių isigijimų ir rinkos koncentracijos metas, taigi laimės tie, kurie vis dar turės pinigų. Tas pats W.Buffettas, ilgą laiką tūnojęs šešėlyje, investicinės bankininkystės sektoriuje telikus dviem žaidėjams, skubiai investavo į vieną iš jų – „Goldman Sachs“ – 10 mlrid. JAV dolerių. Krizei aprimus ši savalaikė investicija duos daugkartinį pelną.