Gaila, kad niekas Lietuvoje neskaičiuoja pasidavimo politiniam ir ekonominiam Rusijos spaudimui indekso. Bet galima drąsiai spėti, kad šis matas būtų tiesiogiai susijęs su korupcijos suvokimu. Dėl sisteminės korupcijos didėja lietuvių nusivylimas savo valstybe. Tai savo ruožtu žadina nostalgiją sovietinei praeičiai. Šia nostalgija ir nusivylimu naudojasi įvairūs Kremliaus įsteigti ar manipuliuojami populistai. Ar besibaigianti Seimo kadencija, padovanojusi šaliai antrąją Algirdo Brazausko ir pirmą (tikėkimės, paskutinę) G.Kirkilo vyriausybes, sumažino Putino Rusijos įtaką Lietuvoje?
Prieš ketverius metus Seimo rinkimus laimėjo Darbo partija, kuri taip troško valdžios gurkšnelio, kad sutiko dalyvauti koalicijoje, negaudama nei premjero, nei Seimo Pirmininko postų. Jau po pusmečio partijos pirmininkui valdžios troškulys atsirūgo. Su valstybiniu vizitu nuvykęs į Maskvą ir patyręs, kad ten netrukus turėtų prasidėti lietuviškų žemės ūkio prekių terminalo statyba, Viktoras Uspaskichas užsidegė noru turėti asmeninės naudos iš tokio širdžiai mielo projekto. Be Vyriausybės pritarimo jis pasiūlė Maskvos merui steigti bendrą įmonę, mainais žadėdamas savo nuosavų Krekenavos agrofirmos akcijų. Grįžęs į Vilnių ūkio ministras pamėgino Maskvos papročius pritaikyti ir antrojoje tėvynėje. Išsikvietęs verslininką, kuriam valstybė jau buvo pardavusi Lietuvos prekybos namus, V.Uspaskichas pareiškė, kad šis gali nebetęsti pradėto projekto, o įmonės akcijas turės parduoti kam reikia.
Vėliau kurį laiką leido įtikinėdamas visuomenę savo diplomų tikrumu ir retkarčiais pavairuodamas valstybę kaip didžiausios valdančiosios partijos pirmininkas. Tada atėjo eilė parodyti savo partijos jėgą nuverčiant Seimo Pirmininką Artūrą Paulauską, bet tai jau buvo abejotina pergalė. Kaip rodo VSD parlamentinio tyrimo medžiaga, vos atstatydintas Alvydo Sadecko bendražygis, pasinaudodamas ryšiais teisėsaugoje, „davė eigą“ jau seniai pradėtai ir marinuojamai Darbo partijos finansų bylai. Prasidėjo partijos pirmininko tremties Maskvoje periodas, kuris, regis, galėjo tapti ir šio abejotinos kilmės politinio projekto Lietuvoje pabaiga. Galėjo, bet netapo. Nei VSD, nei Generalinė prokuratūra, nei Vilniaus apygardos teismas neskuba ištirti Darbo partijos bylos.
Tremtinio sugrįžimas parodė, kad V.Uspaskichas turi ką pasiūlyti Lietuvos teisėsaugai derėdamasis dėl savo ir partijos likimo. Galbūt tai yra ta informacija apie tikrąsias pilietybės suteikimo Mansurui Sadekovui aplinkybes, kuriai paviešinti, kaip teigia V.Uspaskichas, dar neatėjo laikas. Galbūt dėl tokio sandėrio – „aš tyliu apie Sadekovą, o jūs vilkinate bylą iki po rinkimų“, Generalinė prokuratūra ir netiria spaudoje pasirodžiusių netiesioginių įrodymų, kad Prezidentas Valdas Adamkus pardavė Lietuvos pilietybę savo pirmosios kadencijos paskutinėmis dienomis.
Netiria nė VSD, nors V.Uspaskicho kalbose yra viešo valstybės vadovo šantažo požymių. Jei Lietuvos generaliniam prokurorui artimesni būtų Skandinavijos šalių, o ne Putino Rusijos pareigūnų elgesio standartai, jis nedelsdamas būtų pradėjęs tyrimą dėl „Lietuvos žinių“ publikacijos, kurioje buvo nurodyta šimtatūkstantinių Krekenavos agrofirmos aukotojų pervedimų į V.Adamkaus fondą ir dekreto dėl pilietybės M.Sadekovui suteikimo chronologija. Patvirtinęs arba paneigęs Konstitucijos pažeidimo faktą toks tyrimas būtų išlaisvinęs Prezidentą nuo galimo šantažo ir sustiprinęs žmonių pasitikėjimą savo valstybe. Valstybe, kurios prokurorai yra nepriklausomi ir atlikdami funkcijas vadovaujasi asmenų lygybės įstatymui principu. O gal Algimantas Valantinas mano, kad žmonės labiau pasitikės valstybe, kurioje yra neliečiamų asmenų?
Beveik 70 procentų Lietuvos gyventojų korupciją įvardija kaip pačią didžiausią valstybės blogybę. Nepaisant to, pagal apklausas į naująjį Seimą gali patekti naujasis V.Uspaskicho kūrinys – Darbo partija, sudariusi koaliciją su savo jaunimu. Gali patekti net ir Arūno Valinsko, kuris prieš keletą metų uoliai populiarino būsimą ūkio ministrą „Dviračio žinių“ vaizdeliais, partinis darinys. Jei šie „politikai“, pasikvietę dar, pavyzdžiui, nuskriaustą, bet sugrįžti į svaiginančius valdžios krėslus svajojantį „pilotą“, pajėgtų sudaryti valdančiąją koaliciją, Lietuvos korupcijos suvokimo indekso tolimo nuo rusiškojo galėsime nesitikėti dar bent ketverius metus.
Juk žūtbūtiniam kovos su korupcija žygiui turi asmeniškai vadovauti pats valstybės Ministras Pirmininkas. Įsivaizduojate kurį nors iš šių personažų tokiame vaidmenyje? (Tiesa, po šitokios valdančiosios koalicijos kadencijos gali tekti nebekalbėti apie atskirus nuo Rusijos Lietuvos indeksus.) Galbūt tai visai neblogas būdas pasirinkti partijai ir kandidatams – kuris iš jų, jūsų nuomone, gali būti ir ilgesnį laiką išlikti anapus įtarimų ar kokių nors interesų konfliktų? Nėra tokių tarp partijų pirmininkų? Nepamirškite apie galimybę reitingavimu „ištraukti“ tinkamą kandidatą iš pačių sąrašo gilumų.
Beje, eidamas į šiuos rinkimus V.Uspaskichas deklaruoja tik 10 eminentų akcijas.
Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:
Beviltiško Seimo simbolis
Indrė Makaraitytė
Kol valstybę valdo blefo meistrai, atsakingųjų už jų sprendimų padarinius nebus. Artėjant rinkimams vis daugiau kyla abejonių, ar Lietuvoje rinkimai kada nors apskritai taps demokratijos švente.
Emigrantams grąžinti nereikia „lia lia“
Daiva Repečkaitė
„Mergaičių”, viliojančių pasilikti Lietuvoje, akcija parodo iki kraštutinumo išgrynintą visuomenės ir valstybės nuostatų į emigraciją tiesą: tipiškas laukiamas emigrantas – būtinai vyras. Kas yra pamirštama.
Esame pilotų valstybė
Ruslanas Iržikevičius
Rinkimų kampanijoje apstu paslėptos politinės reklamos.
Kodėl rinką reikia reguliuoti
Laisvosios rinkos advokatai teigia, kad rinka, palikta be valstybės reguliavimo, puikiausiai susitvarkys pati. Nauja rinkos reguliavimo teorija liudija ką kita.