Kitaip tariant, Europa nusprendė savotiškai rizikuoti dėl prezidento Aleksandro Lukašenkos režimo ir iš naujo įvertinti padėtį Baltarusijoje, jei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai pozityviai įvertins rugsėjo 28 d. balsavimą. ES siūlymas dėl sankcijų buvo kruopščiai parengtas per du atskirus Lietuvos užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno ir Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio susitikimus su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Martynovu.

Dabartinis šioks toks santykių atšilimas sietinas su trijų politinių kalinių, tarp jų ir opozicijos lyderio Aleksandro Kazulino, paleidimu iš kalėjimo rugpjūtį. Baltarusija taip pat atsisakė pripažinti atsiskyrusių Gruzijos regionų Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, nors tai padaryti spaudė Rusija.

Pats Baltarusijos prezidentas, kalbėdamas Oršoje, pagrasino nutraukti dialogą su Vakarais, jei šie nepripažins parlamento rinkimų rezultatų. Baltarusijos lyderis sau įprastu vingriu stiliumi pareiškė, kad šalis esą ištisai pažeidinėja įstatymus, rengdama rinkimus pagal Vakarų ir ESBO supratimą.

Regėdama šiuos ženklus, ir Baltarusijos opozicija, iš pradžių grasinusi boikotuoti Parlamento rinkimus, rugsėjo 21 d. nusprendė neatšaukti savo kandidatų nepaisydama pažeidimų, kurie gali būti daromi su valdžios palaiminimu. Pasak Baltarusijos liaudies fronto lyderio Vincuko Večiorkos, pastaruoju metu Vakarai daugiau dėmesio skiria ryšiams su oficialiuoju Minsku, o dėl to nukenčia ryšiai su opozicija. Todėl pastaroji nutarė sutelkti dėmesį ne tiek į galimybę būti išrinktai, nes, kaip ir anksčiau, mano, kad tai neįmanoma, bet į pažeidimų fiksavimą.

Pats Baltarusijos prezidentas ne tik paleido vieną kitą opozicionierių, bet ir priėmė dviejų Europos laikraščių – britų „The Financial Times“ ir vokiečių „Frankfurter Allgemeine“ – žurnalistus. Štai kaip minėtų leidinių atstovai pamatė dabartinę Baltarusiją.

Pirmoji pusė – straipsnis „Paskutinis diktatorius tarp Rytų ir Vakarų“ iš „The Financial Times“

„Baltarusijos prezidentas mėgaujasi savo skandalinga šlove. „Labai pasisekė tiems, kuriems pavyko pasėdėti prie vieno stalo su paskutiniu Europos diktatoriumi“, – šypsodamasis sako jis. A. Lukašenka juokaudamas noriai vartoja šį epitetą ir taip demonstruoja savo atsainumą politiniams Vakarų principams. Tai taip pat byloja apie jo pasitikėjimą savimi – per 14 buvimo valdžioje metų A. Lukašenka beveik nesusidūrė su problemomis šalies viduje. Kitaip būti turbūt ir negali: pasitelkęs negailestingus metodus, jis 10 mln. gyventojų turinčioje Baltarusijoje įtvirtino autoritarinį režimą.

Be to, dešimtmetį trukęs ekonomikos augimas leido buvusiam kolūkio pirmininkui išsaugoti populiarumą. Kartkartėmis vykstančios opozicijos protesto akcijos praktiškai neperžengia sostinės Minsko ribų.

Baltarusijos prezidentas porą valandų bendravo su „The Financial Times“ ir „Frankfurter Allgemeine“ žurnalistais. Bendravimas su užsienio spaudos atstovais jam – neįprastas dalykas. Bet ir laikai dabar neįprasti. Koks tvirtas bebūtų šalies viduje, A. Lukašenka jaučia spaudimą iš išorės, ypač iš Rusijos, kuri remia jį politiškai, teikia jam materialią paramą ir tiekia energijos išteklius.

Gerokai iki konflikto Gruzijoje A. Lukašenka ėmė atsargiai tikrinti Vakarus, tikėdamasis nutraukti izoliaciją, į kurią šalis pateko, kai tarptautiniai stebėtojai pasmerkė 2006 m. prezidento rinkimus, pavadinę juos neteisingais. Briuselis davė suprasti esąs pasirengęs suartėti, jei Baltarusijos prezidentas sušvelnins savo griežtą valdymą, pradžioje išlaisvindamas politinius kalinius ir surengdamas demokratijos standartus atitinkančius Parlamento rinkimus.

Sąlygą paleisti politinius kalinius A. Lukašenka įvykdė. Dabar susikoncentravo ties rinkimais. A. Lukašenka net sveikina atvykstančius stebėtojus, teigdamas, kad šalis yra atvira visiems. Bet jis taip pat ragina ES ir Ameriką objektyviai vertinti rinkimus ir kaltina Vakarus taikant dvigubus standartus. Baltarusijos prezidentas taip pat retoriškai klausia, ar Vakarų tikslas nėra režimo šalyje pakeitimas. Jis tikina neskubėsiąs palikti savo posto ir nurodo, kad Anglijos karalienė valdo jau seniai.

Pasak A. Lukašenkos, jis gerai tarnauja savo šaliai: išvedė ją iš posovietinės ekonominės suirutės, užtikrino stabilumą ir pajamų didėjimą. Pernai ūkio augimas siekė 8,2 proc., šiemet tikimasi 7,1 proc. augimo. Baltarusijos prezidentas sako, kad jo šalis keičiasi, bet jai būdingu tempu. A. Lukašenka išsaugojo valstybines įmones ilgiau nei kitos pokomunistinės šalys. Dabar jis sako, kad atėjo laikas privatizacijai. Tačiau perspėja, kad kainos privalo būti teisingos. Jis taip pat teigia svetingai sutiksiąs visus investuotojus, ne vien baltarusiškų įmonių pirkėjus.

Baltarusijos prezidentas pripažįsta, kad Rusija susierzino, kai jis nepripažino nuo Gruzijos atskilusių Abchazijos ir Pietų Osetijos. Bet neatmeta galimybės, kad padarys tai ateityje. Prezidento teigimu, savo nuomonę turi pareikšti naujasis Baltarusijos parlamentas. A. Lukašenka nori, kad Vakarai aktyviau dalyvautų buvusių sovietinių respublikų gyvenime. Jo teigimu, būtent Vakarų įtaka buvo pagrindinė priežastis, privertusi šias respublikas nepasekti Rusijos pavyzdžiu ir nepripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos. Tačiau kas gali būti tikras, kad ateityje Vakarai bus pakankamai galinga atsvara augančiai Rusijos galiai ir įtakai. Klausimas aktualus, bet Vakarams ne taip jau paprasta aptarti jį su A. Lukašenka“.

Antroji pusė – straipsnis „A. Lukašenka: „Kol kas Vakarai stipresni nei Rusija“ iš „Frankfurter Allgemeine“

„Amerika ir Vakarai kol kas stipresni nei Rusija“, – sako Baltarusijos prezidentas. Jo teigimu, naudojantis finansiniais ir ekonominiais svertais bei asmeninėmis pažintimis, Vakarams kol kas pavyksta pasiekti, kad buvusios sovietinės šalys nepripažintų Abchazijos ir Pietų Osetijos. Kai kurioms šių respublikų ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis ir ES svarbesni nei santykiai su Rusija. Tačiau kas gali būti tikras, kad reikalai nepasikeis?

A.Lukašenka irgi laviruoja. Rusija veikiausiai irgi spaudžia Baltarusijos prezidentą. Jis vadina Rusijos veiksmus Gruzijoje protingais ir nuosekliais, bet atidėlioja nuo Gruzijos atskilusių respublikų pripažinimą. Po Parlamento rinkimų rugsėjo 28 d. praeis nemažiau kaip mėnuo, kol bus baigtos visos organizacinės procedūros, taigi tik tada A. Lukašenkai teks apsispręsti.

Lygiai taip pat ilgai gali tekti laukti atšylančių santykių tarp Baltarusijos ir ES bei Amerikos. Kai A. Lukašenka kalba apie įtakos pusiausvyrą posovietinėje erdvėje, tai galima suprasti kone kaip prašymą jį paremti, jei dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos apsispręs taip, kaip skatina Vakarai. Pasak Baltarusijos prezidento, Vakarai turi padėti jo šaliai likti laisvai ir nepriklausomai. Bet apsidrausdamas jis nepamiršta pridurti, kad Baltarusija taip pat save vertina kaip Rusijos sąjungininkę.

Baltarusijos užsienio reikalų ministras, turėdamas galvoje Rusiją, pareiškė, kad Minskas pakvietė į Parlamento rinkimus ESBO stebėtojus, o štai kitos šalys („žinoma, jūs suprantate kokios“) visaip atsikalbinėdamos ir gudraudamos to išvengė. Todėl A. Lukašenka ir skundžiasi, kad jo šalis sulaukė sankcijų, o dėl rinkimų kritikuota Rusija jų išvengė. Darydamas nuolaidas, jis ir iš Vakarų reikalauja paslaugų. Esą jam asmeniškai nelabai rūpi galimybė vykti į Vakarus, mat jis jau priprato gyventi tokių apribojimų sąlygomis, tačiau baltarusiams reikėtų palengvinti bendravimo su Vakarais galimybę.

A. Lukašenka taip pat atkreipia dėmesį, kad Baltarusija užkirto kelią nelegaliai imigracijai ir narkotikų kontrabandai į Vakarus, taip pat yra patikima rusiškos naftos ir gamtinių dujų tranzito į Vakarus partnerė.

A.Lukašenka jokiu būdu nelaiko savęs demokratijos kliūtimi. Jo teigimu, žlugus Sovietų Sąjungai, reikėjo stiprios valdžios, kad būtų įveiktas chaosas. Esą tik tokiu būdu buvo galima sukurti ir išsaugoti Baltarusijos valstybę. Šalies bendrasis vidaus produktas dabar dukart didesnis, nei buvo sovietmečiu, taigi tvirta ranka pasiteisino.

Baltarusijai reikia laiko, kad ji priartėtų prie vakarietiškos demokratijos standartų. Dabartinę opoziciją šalies prezidentas laiko nesugebėjusia nieko pasiekti politine nevykėle, patogiai gyvenančia už Vakarų pinigus ir neturinčia ryšio su liaudimi.

Stebėtojai A. Lukašenką visada laikė patyrusiu politiniu veikėju, laviruojančiu tarp Rytų ir Vakarų. Šiuo metu jis, panašu, bando išsiaiškinti, ko gali tikėtis, jei priims vienokį ar kitokį sprendimą dėl atskilusių Gruzijos provincijų. Galbūt esama geresnių santykių su Vakarais galimybės. Bet negalima atmesti ir to, kad Baltarusijos prezidentas tiesiog tikisi gauti iš Rusijos dar vieną 2 mlrd. dolerių kreditą ir norėtų, kad Maskva būtų kuklesnė, nustatydama savo energijos išteklių kainą“.

„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).