Išties simboliškas cenzūruotojų darinys: valstietiškos šakės su žagre, darbietiškas kūjis su pjautuvu ir tipiškas lietuvių „liberalizmas“, diskredituojantis ir „tapšnojantis“ liberalią mintį, kai tik gauna Seimo nario ar mero postą.
Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę. Tačiau minėti parlamentarai sugalvojo ją apkarpyti tokiu „nuomonės“ apibrėžimu, kuriam įsiteisėjus taptų tiesiog pavojinga reikšti kritinę mintį.
Pagal L. Mogenienę ir jos kolegas, nuomonė turės „remtis faktais ir pagrįstais argumentais“ – kitaip teismas galės jus pripažinti kaltais už parašytą ar ištartą aštrų žodį. Neigiamas kurio nors politiko vertinamas grėstų kritikams aibe nemalonumų, kurių, būdami sveiko proto, žmonės paprastai vengia.
Tad kas tai yra, jei ne politinis veiksmas, nukreiptas prieš žodžio laisvę? Įstatymo pataisos sumanytojai aiškina tenorį kovoti su anoniminiais chuliganais naujienų portaluose. Deja, toks aiškinimas – apgailėtina veidmainystė.
Pagal L. Mogenienės, R. Bašio ir „liberalų“ porelės logika, galima įvesti Lietuvoje karo padėtį, skelbti miestuose komendanto valandą ir leisti gatvėmis patruliuoti kariuomenei, aiškinant šiuos veiksmus kova su gatvės chuliganizmu.
Tai, kas įrodyta „faktais ir pagrįstais argumentais“, yra jau ne nuomonė, o žinia, žinojimas, tikrenybė. Nuomonė yra subjektyvus tikrenybės ar kitos nuomonės vertinimas ir apibūdinimas. Kaip tik tokius vertinimus Seimo nariai ketina drastiškai apriboti.
Žinoma, tarp anoniminių interneto nuomonių pasitaiko ir patvorių chamizmo. Su juo tikrai reikėtų kovoti – tą jau ir daro, kiek pajėgdamos, ir redakcijos, ir teisėtvarka. Galima ir reikia ieškoti papildomų, veiksmingesnių būdų. Tačiau tie būdai neturi varžyti visų piliečių konstitucinių laisvių ir nepaisyti sveiko proto.
Dabar sveiku protu nesuvokiama, kodėl, kai Konstitucinis Teismas išaiškina „Alitos“ privatizavimo nekonstitucingumą, kaltų nebūna, niekas nebaudžiamas. O štai interneto komentatorius, kaip nors nelabai gražiai pavadinęs šiuos privatizuotojus ar pakeiksnojęs Lietuvai „liūto“ naštą užkrovusį Seimą, bus baudžiamas.
L. Mogenienės grupės siūlomos pataisos liudija, kad turintys politinės galios svertus pasirodo esą labai įžeidūs ir jautrūs. Jie elgiasi kaip mimozos, jautrūs grubios visuomenės augalėliai, kurių nevalia virtualiai liesti šiurkščiomis Lietuvos žmonių rankomis, vertinti įžūliomis skaitytojų replikomis internete ar piktais klausytojų žodžiais per radiją.
Įsijautę į mimozų jautrumą politikai nusprendė kritiškai nusitekusiai visuomenės daliai pritaikyti drausminimo programą „Ėriukų tylėjimas“. Bet ar išties įstatymo pataisa atsirado tik dėl jautrumo?
Dvigubi standartai
Politikai užsigeidė draudimais ir bausmėmis pakelti moralės kartelę kritikams, bet sau patiems jie ciniškai reikalauja tą moralės kartelę nuleisti. Šitokie dvigubi standartai civilizuotoje demokratinėje valstybėje nebūtų priimtini, bet Lietuvoje jie primetami kaip norma. Reikia pagrįsti tai argumentais ir faktais? Prašom.
Artūras Zuokas: „Šiandieną kelti aukščiausius moralumo standartus, kurie apskritai egzistuoja teorinėje diskusijoje kaip siekiamybė, yra, manyčiau, destabilizuojantis faktorius mūsų politikoje“.
Viktoras Muntianas: „Vykdant moralią politiką ... aukščiausio šalies vadovo pasitikėjimas turėtų būti kriterijus apsisprendimui. Ir kai bus morali politika, manau, taip ir atsitiks“ (supraskite: moralios politikos kol kas nėra, tad ir nesitikėkite, kad kas nors dabar ja vykdys).
Česlovas Juršėnas: „Pagal senąją penkių balų mokyklinio vertinimo sistemą, politika yra rinkimasis ne tarp dvejeto ir penketo, kur kiekvienas kvailelis atsirinks, kas geriau, o tarp dvejeto ir vieneto“ (supraskite: politikoje dvejetas už moralę yra puikus pažymys, nereikalaukite iš politikos chuliganų ir analfabetų aukštesnio lygio).
Štai kokia kryptinga valdžios pozicija kažkuo pasmirdusioje ne Danijos karalystėje. Kritiškai rašantiems žmonėms – apynasris, o valdžiai – legitimi dvejetukininkų moralė, nes kitokios, pasirodo, šiandien nė negalime tikėtis bei reikalauti.
Kiaulystės dvasia
L. Mogenienės, R. Bašio, V. Grubliausko ir J. Čekuolio parengta pataisa apribotų žodžio ir minties laisvę ne tik ir gal net ne tiek anoniminiams komentatoriams, kiek visai žiniasklaidai ir politinių diskusijų erdvei. Apie tai neseniai kalbėjo VU Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, apie tai įspėjo Europos teisės departamentas.
Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai? Juk prieš žodžio ir minties laisvę kai kurie šios kadencijos Seimo nariai kovoja jau ne pirmus metus. Svarbiausi jų kovos taikiniai – politinė opozicija ir valdžiai padų nelaižantys politikos komentatoriai.
Prisiminkime, kaip, būdama valdžioje, „darbietė“ Dangutė Mikutienė aiškino, jog vieša valdžios kritika kenkia visuomenės sveikatai: "Jautresniems žmonėms gali paūmėti lėtinės ligos, gali būti neigiamas poveikis širdies kraujagyslių, nervų sistemoms. Neigiamo poveikio informacijos sklaida ... sukuria nereikalingą įtampą visuomenėje, o tai gali tapti net ir padidėjusio avaringumo keliuose, smurto, agresijos protrūkių priežastimi".
Politikoje visada esti įtampų: jei jos kenkia sveikatai, galima politika neužsiiminėti ir eiti auginti kiaulių. Tačiau kol Lietuvoje siautės L. Mogenienės „valstiečiai“, kol Seimo pirmininko pavaduotojo pareigas eis buvęs Širvintų tarpkolūkinio kiaulininkystės komplekso pirmininko pavaduotojas „valstietis“ Alfredas Pekeliūnas, skirtumas tarp kiaulininkystės ir politikos bus gerokai išblėsęs.
George‘o Orwello „Gyvulių ūkio“ avys šiandien kartu su L. Mogeniene ir D. Mikutiene tildytų mūsų kiaulininkystės kritikus: „keturios kojos – gerai, dvi kojos - blogai!” Deja, šis virtualus choras skamba Lietuvos politikoje kasmet vis garsiau.
„Valstiečiai“ jau prieš keletą metų „visomis keturiomis“ buvo už tai, kad ne tik politinė opozicija, bet ir perdėm kritiški politologai kuo greičiau užsičiauptų ir nebereikštų gyvulių ūkio idilę trikdančių nuomonių.
Ištrauka ir jų partijos pareiškimo: „VNDS džiaugtųsi, jei Vilniaus politologai pagaliau suvoktų savo kai kurių veiksmų ir pasisakymų absurdiškumą ir atsakingiau žiūrėtų į savo darbą“.
Na, kas daugiau, jei ne A. Pekeliūnas su Kazimira Prunskiene pamokys „Vilniaus politologus“, kaip reikia dirbti? Po „valstietės“ L. Mogenienės ir jos bendrų sukurptos pataisos politologams būtų galima ne tik nurodinėti, bet ir mėginti juos persekioti už nuomonę per teismus.
Tas pat sakytina ir apie žurnalistų, apžvalgininkų straipsnių cenzūrą. Socdemas Bronius Bradauskas ir dar kelios dešimtys parlamentarų (tarp jų, žinoma, įsimaišė ir A. Pekeliūnas) šįmet ketino ištirti, net pasitelkę Valstybės saugumo departamentą, kaip drįso turėti nuomonę „Leo LT“ projekto kritikai. Žavus pavyzdys, kaip demokratinės valstybės parlamentarai vertina žodžio laisvę.
Kolūkinis mąstymas
Apibendrinę galime konstatuoti, jog susiduriame su ištisu reiškiniu, kuriam nusakyti, ko gera, nebeužtenka vien žodžio laisvės varžymo ir nepakantumo kritikai sąvokų. Panagrinėję atrastume gilesnių motyvacijos klodų, nei paprasčiausias valdžios atstovų jautrumas, kova už aukštesnį kultūros lygį ar amžinas nenoras būti kritikuojamiems.
Vien chuliganizmo ir chamizmo internete apmažinti panorėję politikai būtų galėję rasti tinkamų formuluočių Visuomenės informavimo įstatymo pataisoms. Tačiau nerado ir, matyt, nė neketino ieškoti. Suformulavo taip, kad viešai reikšti kritinę nuomonę nuo šiol Lietuvoje būtų pavojinga.
Kyla paprastas klausimas: iš kur tas visų suminėtų atvejų liudijamas mūsų politikų troškimas uždrausti, užčiaupti, apriboti, apkarpyti, priversti, prigąsdinti ir nubausti, ypač kai turime reikalų su žodžio ir minties laisve? Iš kur ta kone patologinė neapykanta laisvės principui, įvairiomis progomis dangstoma mandagiais pretekstais?
Dabar matyti tendencija neigti ar menkinti homo sovieticus sociokultūrinio reiškinio prasmę ir įtaką šių dienų visuomenei. Manding, teisūs vis dėlto yra tie, kurie nenuvertina šio reiškinio tikroviškumo ir įtakos. Sovietinė mąstysena ir elgsena, šiaip ar taip, juk buvo ne tik formuojama, bet ir gana sėkmingai įskiepyta. Negalėjo likti be pėdsakų tai, dėl ko ištisus dešimtmečius stengėsi ir pūškavo galinga SSRS smegenų plovimo mašina.
Sovietai atpratino žmones nuo laisvės skonio ir poreikio. Atpratino nuo politikos ir viešosios erdvės. Atpratino matyti ir vertinti tikrąsias viešo žodžio prasmes: politinio teksto erdvę valdė melo industrija, o kritinė nuomonė slapstėsi Ezopo kalbos kemsynuose.
Sovietai skiepijo požiūrį į politines idėjas (ideologijas) kaip į priverstinio tikėjimo dalyką; iki šiol tas idėjas niekiname ir jų iš esmės neturime. Taip pat įpratino galvoti, kad nėra vienos ir objektyvios tiesos. „Viena tiesa“ daug kam iki šiol asocijuojasi su valstybine propaganda, nors tarp jų nėra nieko bendra.
Kai melas dešimtmečius spausdinamas dienraštyje „Tiesa“, atsiranda tarsi pasąmonės lygiu užkoduojamas priešiškumas tiesai bei reliatyvistinis požiūris, kad laisvoje visuomenėje „tiesų“ turi būti daug ir kiekvienas gali būti savaip teisus.
Kai manoma, jog „kiekvienas savaip teisus“, tiesa netenka autoriteto, kaip jo netektų visuotinai išrinktas prezidentas, jeigu kiekvienas rinkėjas kandidatuotų bei rinktų prezidentu save.
Filmo „Džiaze tik merginos“ pabaigoje moterimi persirengęs veikėjas prisipažįsta jam įkyriai besiperšančiam milijonieriui: „Bet aš esu vyras!” Į tai jam ramiai atsakoma: „Kiekvienas turi savų trūkumų“. „Kiekvienas savaip teisus“ nuostata prilygsta šiai komiškai situacijai.
Sovietai įpratino gerai jaustis, kai nėra politinės opozicijos, valdžios niekas nekritikuoja, o žiniasklaida vis skelbia „geras naujienas“. Kodėl D. Mikutienė ir jos bendraminčiai nesijaučia esą vienišos nusišnekėjimo prieplaukos, kai perša cenzūrą įteisinančius įstatymus bei reikalauja nekritikuoti valdžios, idant visuomenės nekankintų nemiga ar padidėjęs kraujospūdis? Todėl, kad prie šitų prieplaukų švartuojasi daug rinkėjų.
Kokios tų rinkėjų vertybės? Tokios, kokius jie renka tautos atstovus. Tų vertybių sklaida – kaip buvusio komunisto, buvusio „darbiečio“, dabar socialdemokrato Jono Jagmino karjera. Nuo 1972 m. dirbo kolūkyje „Lenino keliu“, 1975 m. tapo kolūkio „Tarybinis rytas" valdybos pirmininku, o 1976 m. – „Varpos" kolūkio pirmininku. 1989 m. paskirtas vadovauti LTSR agropramoniniam kompleksui. 2004 m. išrinktas Seimo nariu.
Tarp J. Jagmino agropramoninio komplekso ir A. Pekeliūno kiaulininkystės kompleksų, linguodamas tarp „varpų“ ir sliūkindamas „Lenino keliu“ sulig kiekvienu „tarybiniu rytu“ brendo cenzūrą įvedinėjančių politikų bei jų rinkėjų kolūkinis supratimas, kas yra ir ko verta žodžio laisvė. Kol galiausiai sužibo įstatymo pataisų pavidalu „valstietės“ L. Mogenienės ir „darbiečio“ R. Bašio galvose.
* * *
Jei šitas Seimas priims cenzūruotojų ketveriukės siūlomas įstatymo pataisas, jį reikėtų pavadinti „valstiečių“ Seimu (yra juk Atkuriamasis Seimas): kolūkinio mąstymo ir jo atstovų garbei. Ir dar reikėtų perkelti valstietės ir darbininko statulas nuo Vilniaus Žaliojo tilto į Seimo posėdžių salę – arčiau sovietinio realizmo širdies bei kalvės.