Praėjus keliems metams, savo motinos paragintas, Konstantinas pastatė dvi bazilikas: vieną Kristaus nukryžiavimo vietoje, ant Golgotos kalno, o kitą – virš Kristaus kapo. Šios bazilikos buvo pastatytos ir pašventintos 335 m. rugsėjo 13 d., o sekančią dieną žmonės galėjo aplankyti šias bazilikas ir pagarbinti viešai išstatytas šv. Kryžiaus relikvijas.
Krikščionybės kalboje kryžius pirmiausia nurodo medį, ant kurio mirė Jėzus, perkeisdamas jį į meilės ir atpirkimo instrumentą. Šis žodis perteikia žemiškojo Kristaus paskutinį atvaizdą ir žodį, aukščiausią meilę, mūsų nuodėmių išpirkimą, gyvenimo pavyzdį. Todėl kryžius tampa krikščionybei atstovaujančiu simboliu.
Išorinis kryžiaus vaizdavimas tiek tapyboje, tiek ir skulptūroje yra gana vėlyvas, nes mirtis ant kryžiaus buvo gėdinga. Mus pasiekęs pirmas kryžiaus vaizdavimas iš III a. yra būtent toks: ant grafito pavaizduotas pagonis, besišaipantis iš krikščionių, kurie garbina nukryžiuotą Dievą.
Imperatoriaus Konstantino laikais atsiranda pirmosios liturginės šventės kryžiaus garbei, bet jose ignoruojamas nukryžiavimas. Kai reikėdavo liturgijoje vaizduoti visą kryžiaus kelio eigą, tai pasiekę nukryžiavimą, krikščionys iškart pereidavo prie Prisikėlimo. Taip tęsėsi iki IV a. pabaigos.
Toliau krikščionybei sparčiai plintant visuomenėje, gėdos jausmas dėl kryžiaus dingsta, ir nuo tada metamasi į kitą kraštutinumą: jis vaizduojamas visaip ir visur. Imperatorius Justinas († 565) buvo priverstas įsikišti su draudimais, kurie vėliau buvo atnaujinti 692 m. Kvinisesto (arba Trulano) susirinkime:
„Kadangi šventasis kryžius yra kiekvieno mūsų gėrio pradžia, reikia mūsų garbingo ir atsakingo elgesio, kurio yra vertas instrumentas, per kurį buvome išgelbėti iš senojo nuopuolio. Todėl, teikdami jam mūsų pagarbą mintimis, žodžiais ir jausmais, įsakome visiškai panaikinti kryžius, kuriuos kai kas padarė ant žemės arba ant grindinio tam, kad išvengtų mindžiojimo tų, kurie vaikšto ant šio pergalingo ženklo”.
VII-VIII a. sparčiai įsiplieskia ikonoklazmo erezija – musulmonų įtakojama krikščionių dalis siekė pašalinti iš Bažnyčios šventus atvaizdus. Nuo 726 m. imperatoriams skatinant, buvo naikinami visi šventi paveikslai, mozaikos ir freskos. Tačiau imperatoriai ikonoklastai kryžius kartu su Biblijos ir Paskutinės vakarienės vaizdavimu palieka.
Kryžius – Kristaus simbolis. Vis dėlto pirmosios maldos į Nukryžiuotąjį, kurios mus pasiekia, yra tik iš IX a.: tai malda į nukryžiuotą Kristų; ji sujungia taip pat ir kitus jo gyvenimo slėpinius, bet joje neužsimenama apie jo skausmus; kryžius – užuovėja, šlovės ir galios sostas. Rytų Bažnyčioje jis toks išliko iki šių dienų.
Vakaruose XII amžiaus pabaiga ženklina naujos interpretacijos posūkį, o kartu ir kitonišką Nukryžiuotojo vaizdavimą negu Rytuose: dėmesys nukrypsta į Kristaus psichologinę būseną kančios metu ir ant kryžiaus. Nukryžiuotasis labiau sukelia gailesčio, bet nebe triumfo jausmą.
Šis dvasingumas ypač dominuoja viduramžiais. Šv. Pranciškus Asyžietis, 1224 m. La Vernos kalne gavęs iš Dievo Kristaus žaizdas (stigmas), yra laikomas vienu iš didžiausių apaštalų, paskatinusių pamaldumą į kenčiantį Kristų ant kryžiaus.
Moderniaisiais laikais pasigirdo nemažai kritikos šiam įvykusiam pokyčiui, o ir šiandien, ieškant sąlyčio su Rytų Bažnyčia, jis taip pat yra dažnas diskusijų objektas tarp teologų ir liturgistų. Kita vertus, mūsų laikais kartais pastebimas ir perdėtas noras visiškai nutildyti viduramžišką laikyseną Nukryžiuotojo atžvilgiu.
Praėjusio amžiaus viduryje „perlenkimai“ buvo tokie, kad išprovokavo popiežiaus Pijaus XII reakciją enciklikoje „Mediator Dei“: „Kai kas pasiekė tokį lygį, kad nori visiškai panaikinti nukryžiuotojo Kristaus atvaizdą, kuris jį vaizduoja kenčiantį... Kadangi jo atgrasūs skausmai sudaro pagrindinį slėpinį, kuriame vyksta mūsų atpirkimas, tai, pagal krikščionišką tikėjimą, šis slėpinys turi būti pabrėžtas”.
Galima tik pridurti, kad šis slėpinys turėtų būti taip „pabrėžtas”, kad neužgožtų Prisikėlimo slėpinio, be kurio Kristaus kančia ir mirtis būtų beprasmiška žmogaus atpirkime.