Tada užteko sveiko proto adekvačiai įvertinti padėtį ir neįsivelti į bergždžias diskusijas, kas kaltas ir kodėl pradėjo. Dabar gi analizės ir vertinimų mašina sukasi nesustodama. Bent jau toks įspūdis susidaro paskaičius lietuviškus internetinės žiniasklaidos puslapius.
Suprantama, padėtis yra kardinaliai pasikeitusi. Prieš 18 metų Lietuvoje sprendimus ir viešąją nuomonę labiausiai formavo patys įvykiai, o ne jų komentarai.
Per tuos 18 metų Lietuvos pažanga postmodernistinės visuomenės link – stulbinanti. Ne tik mobiliųjų telefonų vienam gyventojui turime daugiausia visoje Europos Sąjungoje. Virtualioji erdvė mūsų mažoje valstybėje išsiplėtė tiek, kad kartais patys nebeskiriame, kur dar reali, o kur – jau menama tikrovė.
Tokių virtualumo apraiškų galima aptikti ir pastarųjų savaičių apžvalgose, skirtose įvykiams Gruzijoje. Pavyzdžiui, teiginys, kad „gruzinai patys pradėjo“. Šitą teiginį pasigavo tiek lietuviška, tiek tarptautinė spauda, nors būtent čia reikėtų labiau įsigilinti bei išklausyti tiek vieną, tiek kitą pusę. Deja, Rusijos pateikiama įvykių versija labiau primena seną propagandinę plokštelę, kurią patikrinti prielaidų nėra galimybių – tarptautiniams stebėtojams į Pietų Osetiją iki šiol užkirsti keliai.
Gruzinai primena, kad dar praėjusių metų viduryje Rusija paskelbė pasitraukianti iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties ir nedelsiant padidino ginkluotės skaičių Šiaurės Kaukaze. Šių metų vasarį Rusija ėmėsi remontuoti kelią, vedantį iš Dagestano į Gruziją, kuris pačios Rusijos sprendimu buvo uždarytas 2006 metais, įvedus prekybos embargą, o birželį ėmėsi geležinkelio, jungiančio Gruziją ir Abchaziją. Kam kariškiams remontuoti infrastruktūrą, kuria niekas nesinaudoja?
Liepą Rusija surengė Šiaurės Kaukaze karinius mokymus „Kaukazas 2008“, kuriuose dalyvavo 8 tūkstančiai kariškių. Oficialiai deklaruotas mokymų tikslas – pasirengti „taikos užtikrinimo“ operacijoms. Ar ne keista, kad po mėnesio tas pats žodynas vartotas Rusijos generolų pasisakymuose dėl veiksmų Gruzijoje?
Kokiu būdu šimtai vienetų Rusijos ginkluotos technikos rugpjūčio 8-osios rytą jau buvo šiapus Rokio tunelio, jei per siaurą tunelį šarvuota technika gali judėti viena eile ir ribotu greičiu? Ir kodėl pagrindinės Gruzijos pajėgos vis dar buvo dislokuotos šalies vakaruose, Senakyje, jei, kaip teigia rusų generolai, gruzinai planavo plataus masto „agresiją“ prieš visai kitoje šalies pusėje esančią Pietų Osetiją?
Gruzija teigia, kad visus šiuos metus jos kreipimaisi į tarptautinę bendruomenę bent jau atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta, liko be atsako. Sunku nesutikti – ypač pamenant, kokios reakcijos sulaukė ir Lietuvos prezidento V.Adamkaus žodžiai, praėjusiais metais pasakyti iš Jungtinių Tautų tribūnos. Todėl vertinant, kas ką užpuolė ir kas nuo gynėsi, labai svarbu matyti visą kontekstą ir gerbti nusistovėjusias teisės normas.
Štai atsivertęs 1974 m. JT rezoliuciją Nr.3314 „Dėl agresijos apibrėžimo“, randi tokius 7 požymius, pagal kuriuos nustatomas agresijos faktas: (a) jei valstybės ginkluotosios pajėgos įsiveržia į kitos valstybės teritoriją, (b) jei valstybė bombarduoja kitos valstybės teritoriją, (c) jei valstybės pajėgos blokuoja kitos valstybės uostus, (d) jei valstybės pajėgos atakuoja kitos valstybės sausumos, oro ar jūrų pajėgas, (e) jei valstybė panaudoja pajėgas, esančias kitoje valstybėje šios sutikimu, ne pagal tarptautiniais susitarimais apibrėžtą paskirtį arba jei valstybė padidina savo kontingentą kitoje valstybėje be šios sutikimo, (f) jei valstybė sutinka, kad kita valstybė pasinaudotų jos teritorija agresijai prieš trečiąją valstybę vykdyti, (g) jei valstybės vardu prieš kitą valstybę pasiunčiamos įvairios savanoriškos ginkluotos grupuotės .
Nė vienas iš šių požymių netinka Gruzijos veiksmams apibūdinti. – ypač jei pripažįstame, kad nei dabar, nei rugpjūčio 8 dieną nepriklausomos Pietų Osetijos valstybės nėra ir nebuvo. Dar sunkiau paneigti, kad pagal mažiausiai 6 iš nurodytų 7 požymių Rusijos veiksmus prieš Gruziją sunku kvalifikuoti kaip nors kitaip, nei agresija.
Kito svarbaus dokumento – JT Chartijos 39 straipsnis nurodo, kad agresijos faktą nustato ir veiksmus, kurių būtina imtis, įvardija JT Saugumo Taryba. Kaip nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė Rusija turi išskirtines teises kreiptis į kitas Tarybos nares, prašydama įvertinti trečiųjų šalių veiksmus ar suteikti sankciją veikti. Tačiau tai, kas įvyko Pietų Osetijoje rugpjūčio 8-osios naktį ir ypač – iki tol, nebuvo apsvarstyta nei JT Saugumo Taryboje, nei ESBO, nei netgi NVS. Rusija sprendimą veikti priėmė vienašališkai, o tai ne tik pažeidžia Rusijos deklaruojamus daugiašališkumo principus, bet ir žemina JT autoritetą.
Ieškodama pasiteisinimo, Rusija dažnai ištraukia Kosovo kortą: štai tada Vakarai elgėsi lygiai taip pat, tai kodėl dabar smerkia Rusiją? Mūsų kaimynų nelaimei, būtent Kosovo atveju Vakarai padarė viską, kad apsaugotų JT autoritetą. Dar iki NATO intervencijos Kosovo klausimas kelis kartus svarstytas JT Saugumo Taryboje, priimtos rezoliucijos Nr.1160 ir 1199, kur pagrasinta „papildomomis priemonėmis“, jei Jugoslavijos vadovybė nenutrauks smurto akcijų prieš savo (!) piliečius.
Ar pamenate, kada padėtis Pietų Osetijoje paskutinį kartą svarstyta JT Saugumo Taryboje?
Kokią kritinę ribą rugpjūčio 8-osios išvakarėse buvo pasiekusi padėtis Pietų Osetijoje? Į akis nebent krenta tai, kad per pastaruosius porą metų Gruzijos valdžios pastangomis gyvenimas Pietų Osetijoje buvo pradedąs grįžti į normalią vagą. Remontuojamos mokyklos, infrastruktūra, atidarytas kino teatras... Procesą aktyviai rėmė Europos Sąjunga ir ESBO, atkuriant vandens tiekimo sistemą Cchinvalyje dalyvavo ir Lietuvos vyriausybė.
Labiau tikėtina, kad kritinę ribą buvo pasiekusi Gruzijos vyriausybės kantrybė, nes nepaisant visų pastangų atkurti taiką ir stabilumą Pietų Osetijos valdžia ir toliau provokavo konfliktą, dalindama svetimos valstybės pasus bei rengdama įvairius referendumus, kuriuose jos teikiamus siūlymus esą paremdavo 99 proc. visų rinkėjų.
Kantrybė tirpsta ir daugiau nei 200 tūkstančių pabėgėlių iš Abchazijos ir Pietų Osetijos, kuriems separatistinių teritorijų valdžia jau daugiau nei dešimtmetį neleidžia grįžti į gimtąsias vietas. Tačiau Gruzijos pastangas apsvarstyti šį klausimą JT Saugumo Taryboje blokavo ir tebeblokuoja... Rusija.
NATO operacijos Kosove tikslas buvo humanitarinė prevencija, o ne Kosovo nepriklausomybė. Smurtas ir etniniai valymai JT Saugumo Tarybos buvo aiškiai įvardyti kaip vykstantys faktai, tačiau JT Saugumo Tarybai nerandant būdų juos sustabdyti, NATO ėmėsi iniciatyvos. Pabrėžtina, kad NATO sprendimas priimtas ne vienasmeniškai, o 19 valstybių bendru sutarimu. Visa ši operacija, žiūrint grynai formaliai, galėjo vykti ir be JT mandato, nes tuo metu nei Jugoslavija, nei NATO nebuvo JT narės.
Nepaisant to, užbaigus NATO operaciją, imtasi visų žingsnių sugrąžinti klausimą į JT Saugumo Tarybos kompetenciją. Jau kitą dieną priimta rezoliucija Nr.1244, pagal kurią Kosovo administravimas perduotas Jungtinėms Tautoms (o ne NATO, JAV ar, tarkim, Albanijai), dar sykį patvirtinta, kad Kosovas lieka Jugoslavijos sudėtyje, o jo ateities statusą nulems tolesnės derybos. Prireikė dar maždaug dešimties metų, mėginant rasti teisinį kelią konfliktui sureguliuoti, kol buvo priimtas, ko gero, vienintelis įmanomas sprendimas – pripažinti Kosovo nepriklausomybę.
Kokių tikslų Gruzijoje siekė Rusijos armija, jei pasirašiusi paliaubas Rusija ne tik kad blokavo jas įtvirtinančią JT Saugumo Tarybos rezoliuciją, bet ir vienašališkai bei skubiai pripažino Pietų Osetijos bei Abchazijos nepriklausomybę? Ir apie kokias JT moderuojamas taikos derybas tarp Gruzijos ir separatistinių regionų girdėjote per pastaruosius 10 metų?
Rusijos valdžia primygtinai kviečia tarptautinę bendruomenę „suprasti“ jos poziciją. Bėda ta, kad žvelgiant iš šiuolaikinio europiečio, gerbiančio tarptautinę teisę ir tarptautines institucijas, pozicijų, sveiku protu suprasti Rusijos veiksmus yra praktiškai neįmanoma. Jie prieštarauja ne tik nusistovėjusioms tarptautinės teisės normoms, bet ir pačios Rusijos deklaracijoms bei nacionaliniams įstatymams.
Šiame neteisės ir netiesos kontekste grėsmingai suskamba Rusijos prezidento pasiūlymas kurti „naują Europos saugumo architektūrą“.
Todėl ieškoti tiesos, matyt, reikia ne klausantis „silovikinių“ išvedžiojimų, o atsiremiant į paprastas ir visiems aiškias vertybes.