Paskutiniąją ir taip išplėstos Seimo sesijos darbo savaitę, liepos 14 d. buvo priimtos Visuomenės informavimo įstatymo
, kurios numato, kad valstybė skirs finansinę paramą laikraščių pristatymo paslaugų tiekėjams, kurios vertė gali prilygti iki 30 proc. pristatymo kainos. Tai reiškia, kad nuo 2009 m. beveik trečdaliu gali sumažėti laikraščių leidėjų išlaidos prenumeratos pristatymui.

Už šias pataisas balsavo net 70 Seimo narių, o prieš tik 1. Seimo puslapyje teigiama, jog lėšoms paskirstyti bus steigiamas specialus fondas, kuris laikraščių platintojams paskirstys pinigus konkurso būdu, nors tame pačiame Seimo puslapyje rašoma, kad į kaimo vietoves laikraščius pristato tik Lietuvos Paštas. Taigi realus konkursas šioje vietoje sunkiai įmanomas.

Nors Seimas šį sprendimą anonsavo kaip paramą kaimiškoms vietovėms, tačiau įstatyme apie tai, kad lėšos bus skiriamos tik kaimiškoms vietovėms subsidijuoti nėra nei žodžio ir aiškiai pasakyta, kad „valstybė remia nacionalinių, regioninių ir vietinių laikraščių pristatymo prenumeratoriams paslaugų tiekimą“ – taigi, ko gero, lėšos bus skiriamos ir miestų bei miestelių prenumeratoriams.

Pats savaime šis įstatymas gal ir nėra toks ir blogas, nors ir priimtas paskutiniąją išeinančio Seimo realaus darbo savaitę ir dar prieš pat rinkimus, kurių baigtį nemaža dalimi nuspręs ta pati žiniasklaida. Tačiau padėtį blogina tai, jog tai tėra eilinė lengvata ilgoje lengvatų virtinėje, kuria naudojasi Lietuvos žiniasklaida.

Ignas Brazauskas:
Nors mokesčių lengvatos naudingos tik atskiroms interesų grupėms yra viena pagrindinių Lietuvos mokesčių sistemos bėdų, nenuostabu, kad tokių lengvatų ir toliau daugėja (pvz. naujasis lengvatinis PVM tarifas vaisiams ir daržovėms), kadangi jomis puikiai nauojasi ir visuomenės “sarginis šuo” – žiniasklaida.

Lietuvos žiniasklaidos verslas be naujosios subsidijos laikraščių prenumeratos pristatymui ir be iš valstybės lėšų perkamos reklamos, naudojasi dar bent trimis esminėmis lengvatomis, kurios kasmet šiai verslo sričiai atneša dešimtis milijonų litų papildomų pajamų – tai lengvatinis PVM tarifas, mažesnis pajamų mokestis žurnalistų honorarams ir galimybė nemokėti įmokų Sodrai nuo didžiosios žurnalistų atlygio dalies.

Lengvatinis PVM tarifams laikraščiams ir žurnalams

Be atšaldytos mėsos, viešbučių, vaistų ir daržovių, už laikraščius ir žurnalus pirkėjai moka tik 5 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM), vietoj standartinio 18 proc. Viena vertus, tai tarsi ir šaunu, tačiau ankščiau ar vėliau panašios mokesčių lengvatos tik sukelia paskatas lobizmui, korupcijai ir kitų interesų grupių bandymams prastumti sau naudingas lengvatas. Kodėl gi neįvedus lengvatinio PVM baldams, dviračiams, duonai ar pienui? Be to, kaip parodė Valstybės Kontrolės užsakytas tyrimas, didžioji dalis lengvatos neatitenka vartotojams, bet nusėda gamintojų ar prekiautojų kišenėse.

Lengvatinis pajamų mokesčio tarifas žurnalistų honorarams

Ne paslaptis, kad nemaža dalis žurnalistų dirba už minimalų ar beveik minimalų atlyginimą, o likusią pajamų dalį gauna iš honorarų. Skirtumas tik tas, kad už honorarus jie moka ne 24 proc. bet 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Taip darbdavys norėdamas žurnalistui mokėti toki patį atlyginimą „į rankas“ kas mėnesį sutaupo bent 100-200 litų nuo vidutinio žurnalisto. Stambiausio Lietuvos dienraščio verslo grupėje dirba per 1 tūkstantį žmonių, taigi tokia įmonė gali sutaupyti per 200 tūkst. litų per mėnesį ar 2,5 milijono lito per metus – o tai ko gero viršija visų ministerijų reklaminius užsakymus tokiame dienraštyje.

Honoraro neapmokestinimas socialinio draudimo mokesčiu

Tačiau bene didžiausia mokestinė spraga yra teisė nemokėti Sodros mokesčio už žurnalisto honorarą. Tad, jei pavyzdžiui žurnalisto mėnesinis honoraras siekia 1,5 tūkst. litų, laikraščio, žurnalo ar internetinio portalo savininkas sutaupo bent 500 litų už kiekvieną tokio dydžio honorarą gaunanti žmogų. Bepigu tuomet žiniasklaidai kalbėti apie mažas pensijas ir atlyginimus vokeliuose. Juk vokeliai visų pirma ir yra reikalingi ne tam, kad būtų išvengta gyventojų pajamų mokesčio, bet, kad nereiktų mokėti įmokų Sodrai, kurios yra gerokai didesnės.

Didžiausia visų lengvatų ir subsidijų problema yra ta, kad jas žymiai lengviau įvesti nei panaikinti. Todėl jų kiekis dažniausiai juda lengviausio pasipriešinimo arba didėjimo kryptimi. Čia susiduriame ir su vadinamąją kolektyvinio veikimo problema – lengvatos ir subsidijos yra labai naudingos mažai grupei žmonių, kurie pasiruošę eikvoti energiją jų įvedimui ir stotis piestu prieš jų panaikinimą, tuo tarpu eiliniam mokesčių mokėtojui tokios lengvatos kainuoja nedaug ir jie per daug į jas nekreipia dėmesio ir dažnai nelabai apie jas ir žino.

Todėl visuomenei svarbu laikytis, kad ir keleto paprastų principų. Pavyzdžiui, pirma – visas darbas, tiek mūrininko, tiek rašytojo turi būti apmokestinamas vienodai, įskaitant ir pensijų sistemos išlaikymą. Ir antra – visos prekės turi būti apmokestinamos vienodai - tiek mėsa, tiek ir dviračiai. Jei visuomenė pasiektų kompromisą šiais klausimais ir politikai būti priversti atsižvelgti į jos nuomone, tuomet nereikėtų kvaršinti galvos, kuo šaldyta mėsa labiau nusipelno lengvatos nei nešaldyta, nereikėtų gaišti laiko ir energijos lobistų galinčių pramušti eilinę mokesčių lengvatą samdymui, ar samdyti teisininkų ir buhalterių, kurie ieškotų kaip pasinaudoti kiekviena įstatymų spraga ir išimtimi.

O prieš rinkimus kaip tik ir yra pats laikas paklausti politikų kurias mokesčių lengvatas ir kada jie ruošiasi naikinti. Tik aišku geriausias galimybes tokiems paklausimams turi pati žiniasklaida.