A.K. Leščinskas. „Mažeikių nafta“ – Trojos arklys Lietuvoje

Pastaruoju metu vis labiau įsisiūbuoja kalbos apie galimą beveik 10 proc. Vyriausybės valdomo AB ,,Mažeikių nafta“ akcijų paketo pardavimą Lenkijos naftos koncernui ,,PKN Orlen“. Premjeras G. Kirkilas pareiškė, kad toks Vyriausybės turimas akcijų paketas nedaro įtakos įmonės valdymui, todėl šia tema verta kalbėti.

Nemanau, kad diskusijos skatinamos dėl to, kad Vyriausybei trūksta pinigų, nors, kaip žinia, jų niekada nebūna per daug. Matyt neleidžia nurimti kas kita. Pirmiausiai tai, kad rusams gerai sekasi ir pagaliau pavyko perimti naftos perdirbimo įmonę Vakarų Europoje. ,,Lukoil“ neseniai pranešė, kad italų koncernas pasidalys su rusais naftos gamyklos „Isab di Priolo“ Sicilijoje akcijas. Ši įmonė gali perdirbti iki 16 mln. tonų naftos per metus ir yra didesnė už ,,Mažeikių naftą“. Tiesa, pradžioje „Lukoil“ valdys 49 proc. akcijų paketą, bet turės tokią pat įtaką priimant sprendimus kaip ir italų pusė.

Sandoris dėl Sicilijos naftos įmonės akcijų įsigijimo - didžiausia rusų investicija Italijoje. Bet svarbiausia, jiems pirmą kartą pavyko tapti naftos įmonės Vakarų Europoje savininkais. Kaip pareiškė „Lukoil“ viceprezidentas Leonidas Fedunas – Sicilijos naftos įmonė taps jų eilinių pirkimų baze Viduržemio jūros baseine ir Balkanuose.

„Lukoil“ taip pat turi naftos perdirbimo įmones Rumunijoje ir Bulgarijoje, bei įmonę Odesoje prie Juodosios jūros, galinčią eksportuoti kurą į Balkanus. Į Balkanus taip pat ateina „Gazprom Neft“. Ši kompanija pasirašė susitarimą dėl valdymo kontrolės perėmimo iš kompanijos „NIS“, kuri yra kuro rinkos Serbijoje monopolistė. „Gazprom Neft“ pareiškė, kad 2020 m. savo naftos perdirbimo įmonių pajėgumus padidins nuo 28 iki 80 mln. tonų naftos per metus, taip pat perimdama užsienio šalių naftos perdirbimo įmones.

Kad Rusijos kompanijos domisi ir Vidurio bei Rytų Europos įmonėmis rodo tai, kad prieš keletą metų „Lukoil“ dėjo pastangas įsigyti Gdansko naftos perdirbimo įmonę, o pereitais metais bandė nusipirkti Čekijos naftos kompanijų akcijas. Be to galima prisiminti, kiek aistrų buvo išlieta dėl Rusijos kompanijų norų įsigyti parduodamos „Mažeikių naftos“ akcijų.

Visai neseniai Lenkijos spauda po sėkmingos Rusijos naftininkų ekspansijos į Europą prabilo apie realias Rusijos kompanijų galimybes perimti Lenkijos naftos perdirbimo įmones, tame tarpe ir „Mažeikių naftą“. Tam, apžvalgininkų nuomone, prielaidas sudaro „pigios kaip barščiai“, naftos kompanijų akcijos bei gerokai pabrangusi žaliava, mažinanti naftos perdirbimo pelningumą.

„PKN Orlen“ teigia kol kas negavusi jokių signalų apie Rusijos naftos kompanijų ketinimus. Tačiau dar pereitais metais kilusios kalbos apie į „PKN Orlen“ akcijas besikėsinantį Rusijos kapitalą privertė aiškintis tuometinį Lenkijos premjerą Jaroslawą Kaczynskį, kuris patikino, kad neva „įvairiomis komplikuotomis priemonėmis“ Lenkijos naftos pramonė bus apsaugota nuo priešiško kapitalo.

Kas tai per priemonės, lieka neaišku iki šiol, išskyrus galbūt tai, kad „PKN Orlen“ perėmimą komplikuoja Lenkijos valstybės iždo kartu su „Nafta Polska SA“ turimi 27,52 proc. akcijų ir tai, kad kitas investuotojas negali turėti daugiau nei 10 proc. balsų. Bet kai daugiau nei 72 proc. „Mažeikių naftą“ valdančio koncerno akcijų cirkuliuoja biržoje, ši perėmimo galimybė atrodo pakankamai reali.

Tai kur taip skuba mūsų premjeras? Gal zonduoja visuomenės nuomonę dėl „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo lenkams? Gali būti. O gal „Lukoil“ (kas gali paneigti), prieš pareikšdamas norą ateiti, paprašė „išpurenti dirvą“? Jei ne, tai ko skubėti, juolab, kad ir oficialaus „PKN Orlen“ prašymo dar net nebuvo. Turint beveik 10 proc. akcijų paketą, Vyriausybė galės bent ne paskutinė sužinoti, kad sandoris su kažkuria rusiška kompanija jau senai aptartas, o gal jau ir rankomis sukirsta.

Taigi ar „Mažeikių nafta“, L. Feduno žodžiais tariant, netaps „Lukoil“ baze eiliniams pirkiniams Rytų ir Vakarų Europoje priklausys daugiau nuo Lenkijos, bet kažkiek ir nuo Lietuvos.