Tačiau, kaip žinome, pagrindinis politinės ir idėjinės kovos objektas šiandien būtent ir yra apibrėžimas to, kas įmanoma, o kas – ne. “Galimybių menas”, kaip sakė V.Adamkus. Jeigu šiandien įsigalėjusi ideologija ir jos sarginiai šunys (dešinieji institutai, V.Adamkus, G.Kirkilas...) mus verčia patikėti, kad negali būti kitaip, negu yra, dar nereiškia, kad negali būti kitaip, negu yra.
Pirmiausia gali būti kitaip suvokiami patys vykstantys procesai – visko, kas skirtinga ir prieinama žmonėms naikinimas ir žudymas. Kitaip, negu liepia dešinieji institutai bei G. Kirkilas, A. Paulauskas ir J. Imbrasas, šiuos procesus lengva suvokti kaip absoliučiai nenatūralius: jie būtų neįmanomi, jei įsigalėjusios jėgos nebūtų pasirūpinusios teisinėmis, administracinėmis ir propagandinėmis sąlygomis savo verslams.
Anksčiau daug kalbėdavome apie “prichvatizaciją”. Ši kategorija vykusiai apibūdina vietos užgrobimo ir išsidalijimo etapą. Tačiau dabar procesas, akivaizdu, perėjo į sterilizacijos etapą: kai jau visa erdvė užgrobta ir išsidalinta, prasideda aplinkos gryninimas, valymas, kad joje neliktų vietos net menkiausiam svetimkūniui, kad aplinka būtų absoliučiai vienalytė, “sava” (nuvorišams), nepaliekanti jokio oro viskam, kas demokratiška, prieinama daug kam, paprasta, pigu, alternatyvu.
“Prichvatizacijos” etapą iliustruoja, pavyzdžiui, kino teatrų likvidavimas. Jų vietoje atsiradusiuose “lošimo namuose” (koks pavadinimas!), “vieningų spalvų” krautuvėse ir nekilnojamojo turto landynėse lankosi daug siauresnis kontingentas žmonių nei kine ar pieno bare.
Pieno baro likvidavimas (taip pat toks reiškinys kaip bankų filialų atsiradimas vietoje restoranų) – puiki sterilizacijos etapo iliustracija. Kažkur skaičiau, kad Rotušės aikštė jau vadinama “aukštosios mados žiedu” ar pan.
Yra toks būdas: reikalauti, kad objektui perėjus į naujas rankas, būtų išlaikyta jo ankstesnė paskirtis. Būtų faina, pavyzdžiui, jeigu aprangos krautuvė būtų priversta prekiauti bandelėmis ir plakti pieno kokteilius...
Didžiausia ir neišsprendžiama Vilniaus ir visos posovietinės Lietuvos respublikos problema yra ta, kad visi tie iš medžių iškritę merai, tarybų, valdybų ir politikos veikėjai patys negyvena tame mieste ar aplinkoje, kurią “valdo” ir “reguliuoja”. Geriausiu atveju jie gali pamėginti “įsivaizduoti”, pavyzdžiui, miesto gyvenimą, kurį turi “sureguliuoti”. Jie nevaikšto gatvėmis ir nesilanko naktiniuose klubuose (įsivaizduokite J. Imbrasą naktiniame klube.) O jų “įsivaizdavimas” apie tai, kas yra patrauklus, netgi sexy šiuolaikinis miestas, yra labai ribotas. Netgi galima teigti, kad jie nepajėgūs įsivaizduoti, ką reiškia sexy.
Beje, kita baisi nelaimė yra institucionalizuotas praktinis rasizmas ir ksenofobija, šiuo atveju pasireiškiantis tuo, kad kiniškos ar turkiškos užkandinės dirbtinai neįsileidžiamos į miesto centrą. Esą, šie svetimkūniai mums nepriimtini. Tai įdomus siužetas žurnalistiniam tyrimui – kaip visame pasaulyje pigumu garsėjančios kiniškos valgyklos posovietinėje Lietuvos respublikoje virto prabangiais restoranais (pritaikius apkrovimo mokesčiais ir neįleidimo į centrą taktiką).
Gal kada nors išauš diena, kai tokie išstūmimo ir marginalizavimo metodai bus taikomi nuvorišinėms krautuvėms, o pieno barams, priešingai, bus pritaikytos nuolaidos ir lengvatos, kad pienas lietųsi laisvai.